„Sukilo Žodis iš tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui.“ (Vydūnas)
Nuo 1999 m. vasario 21-oji Jungtinių Tautų paskelbta Tarptautine gimtosios kalbos diena.
Šventajame Rašte teigiama, kad žmonės senais laikais kalbėjo viena kalba. Tačiau jų kalbas sumaišė Dievas, kai tie užsimanė pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų patį Dievą pasiekti. Kalbininkai taip pat tvirtina, kad visos dabartinės pasaulio kalbos išsirutuliojo iš vienos kalbos – prokalbės.
Paplitus skirtingoms kalboms, žmonės siekė rasti bendrą kalbą, kuria būtų galima susikalbėti bet kuriame pasaulio krašte. Tam buvo du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią vieną iš egzistuojančių ar sukurti visiškai naują, dirbtinę. Pirmu atveju po pasaulį plačiau paplito anglų kalba, tačiau daugybė tautų nenori nusileisti ir bendrauti svetima kalba. Buvo bandyta kurti dirbtinę kalbą – esperanto, tačiau ji, nors lengvai išmokstama, nelabai paplito. Bendromis dirbtinėmis kalbomis galima laikyti simbolines kalbas: mimikos, tam tikrų gestų, kelio ženklų ir pan.
Kalba – savita kiekvienos tautos ypatybė, mąstymo išraiška. Štai kodėl šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti savo kalbą, ja perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą. Į lietuvių kalbą vis kėsinosi šalies užgrobėjai, todėl ją buvo stengiamasi išsaugoti. Šaliai priklausant Tarybų Sąjungai, lietuvių kalba perėmė daug slavizmų, iškovojus nepriklausomybę, į kalbą ėmė plūsti angliški žodžiai. Kalbininkai juokaudami sako: „Anksčiau rusenome, dabar anglėjame.“
Kiek gi šiandien pasaulyje yra kalbų? Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Tad sakoma: maždaug 5 tūkstančiai. O praeityje būta dvigubai tiek, kai kurios kalbos išnyko kartu su gentimis, tautomis. Daugiausia žmonių šiandien kalba kiniškai, kas šeštas Žemės gyventojas. Kitos didžiausios devynios pasaulio kalbos yra anglų, ispanų, bengalų, hindi, portugalų, rusų, japonų, vokiečių ir kinų kalbos „vu“ atmaina. Septynios iš paminėtųjų priklauso indoeuropietiškajai kalbų šeimai. Kaip ir trijų milijonų mūsiškė, kartu su latviais esame baltų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.
Žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškosios gamtos įvairovę. Daugiausia žodyne yra daiktavardžių, veiksmažodžių – per pusę tiek. Tačiau sakiniuose tarinys būtinas; iš to galima spręsti, kad lietuviai – veiklūs žmonės. O kuris gi žodis yra pats dažniausias mūsų kalboje? Nagi jungtukas „ir“; antroje vietoje – įvardis „jis“, trečioje – įvairios veiksmažodžio „būti“ formos.
Betgi vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi. Apie tai kalbėjo poetas Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“. Jo žodžiais tariant: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima“. Ką čia bepridurti prie poeto pastebėjimų... Telieka skurdi mūsiškė kalba toje vienoje srityje!
Kalba yra mąstančiojo žmogaus – Homo sapiens – požymis. Tik nelengva atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai: ar iš išgąsčio šūksnių, ar iš pavojaus perspėjimų? O gal iš jaustukų, gal iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Nelabai aišku ir ką pirmieji žodžiai reiškė: daiktą ar veiksmą? Viena aišku, kad lenkčiomis ėjo mintis ir žodis. Vokiečių mokslininkas Vilhelmas von Humboltas manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas. Staiga vienam pirmykščiam individui toptelėjo į galvą, kad garsinį signalą galima atsieti nuo to, kas vyksta dabar, ir pavartoti nusakant praeitį ar ateitį. Tik nežinia, ar tai įvyko vienoje kurioje bendruomenėje, ar daugelyje stovyklaviečių. Kitaip tariant, iš kur ta gausybė kalbų, tarsi išties atsiradusių Babelio bokšto statyboje?
Tad būkite pasveikinti visi Tarptautinę gimtosios kalbos dieną!
Parengė Rimutė Grušienė, savivaldybės kalbos tvarkytoja