Vincas Kudirka (1858–1899 m.) – gydytojas, visuomenės veikėjas, rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, muzikas, Lietuvos valstybės himno autorius. Vienas žymiausių XIX a. II p. tautinio atgimimo judėjimo veikėjų ir ideologų.
Biografija
Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose.
Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V. Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė, verta mokslus einančio žmogaus.
1877–1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos.
1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą, kur patyrė daug vargo. V. Kudirka 1881 m. įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.
1882 m. perėjo į kitą Varšuvos universiteto fakultetą ir pradėjo studijuoti mediciną. V. Kudirka pasirinko šią profesiją, kad galėtų pasilikti Lietuvoje. Už ryšius su slapta socialdemokratine „Proletariato“ organizacija 1885 m. kalintas ir pašalintas iš universiteto. Padavęs malonės prašymą carui, 1887 m. buvo vėl sugrąžintas į universitetą, kurį baigė 1889 m. Varšuvoje. Čia patyrė stiprų liberaliosios minties, ypač vadinamojo Varšuvos pozityvizmo, poveikį.
1883 m. išėjo pirmasis „Aušros” numeris, sukrėtęs V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Štai kaip jis vėliau apibūdino savo išgyvenimus: „Tapau mat (nuo mažens) lenku ir iš karto ponu – tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs nepasergėjo, nepamokė … Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias pažintis iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba…”
Pirmasis lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje” išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. V. Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia V. Kudirkos kovos dvasią. Po kalėjimo jis pradėjo kovoti su caro priespauda.
1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą.
1888 m. Kudirka su bendraminčiais įkūrė nelegalią Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“, kurios įstatai ir programa leidžia laikyti ją pirmosios lietuviškos politinės partijos prototipu. 1889 m. daugiausia V. Kudirkos, Jono Gaidamavičiaus-Gaidžio ir Juozo Adomaičio-Šerno pastangomis pradėjo eiti žurnalas „Varpas“. Pirmąjį laikraščio numerį V. Kudirka redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus. Jis buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta „Varpo” V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas”. Gyvenimo pabaigoje „Varpo” redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.
Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti”.
1890 m. V. Kudirka sugrįžo į Lietuvą, dirbo gydytoju Šakiuose, čia susipažino su Valerija Kraševska, tapusia jo artima bičiule bei įkvėpėja (Šakiuose parašyta didžioji publicistikos dalis, išverstas Dž. G. Bairono „Kainas“). Tuo metu V. Kudirka jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.
1894 – 1997 m. gydėsi Kryme ir Adrijos pajūryje, vasaromis grįždavo į Lietuvą. 1895 m. vasarą Plokščiuose viešintis V. Kudirka buvo žandarų suimtas ir kurį laiką kalintas Kalvarijos kalėjime.
1897 m. sugrįžęs iš pietų gydyklos apsigyveno Naumiestyje, kur, pamažu gęstant gyvybei, toliau rašė saviesiems „Tėvynės varpams“, kūrė satyras, daug vertė. Paskutiniai laiškai mirga dalykinėmis nuorodomis ir raginimais baigti pradėtus darbus, tik probėgšmiais užsimenant, jog „neišlipu iš lovos ir gyvenu vienui vienas, neturiu nė šešėlio lietuvių aplink save ir esmi visai atskirtas nuo svieto“. Jo gyvybė užgeso vėlų rudenį, 1899‑ųjų lapkričio 16-ąją.
1902 m. ant Kudirkos kapo pastatytas granitinis paminklas, vaizduojantis ąžuolą nulaužtu liemeniu, prie kurio pritvirtintoje lentelėje įrašytas „Tautiškos giesmės“ posmas.
Profesija – gydytojas
Kodėl V. Kudirka, 1881 m. įstojęs į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, po metų perėjo į kitą Varšuvos universiteto fakultetą ir pradėjo studijuoti mediciną? Galbūt tiksliausia versija: V. Kudirka pasirinko šią profesiją, – kad galėtų pasilikti Lietuvoje. Šią versiją palaiko ir dr. J. Staugaitis. Jis aiškina: „dėl ko V. Kudirka galutinai pasirinko medicinos fakultetą, reikia prisiminti tų laikų aplinkybes. Tais laikais Lietuvoje katalikui, ypač išėjusiam aukštuosius mokslus, valdžios tarnyba gauti buvo labai sunku...lietuvis katalikas išėjęs aukštuosius mokslus, beveik negalėjo tikėtis gauti valdžios tarnybos Lietuvoje. Tiems, kurie, išėję aukštuosius mokslus, manė grįžti savo tėvynėn, apsigyventi savo gimtajame krašte ir darbuotis savo tautiečių labui, teliko vienintelė išeitis – pasirinkti laisvąją gydytojo ar advokato profesiją, nes tiktai šių profesijų atstovams nebuvo užkirstas kelias apsigyventi savo krašte“.
1889 m. lapkritį V. Kudirka įgijo gydytojo laipsnį. Kartu su V. Kudirka medicinos mokslus išėjo dar 3 lietuviai: Jonas Gaidamavičius-Gaidys, Juozas Kaukas, Jonas Seniūnas.
Sužinojęs, kad daktaras Reibekelis, gyvenęs ir praktikavęs Šakiuose, kraustosi iš Šakių į Vilnių, V. Kudirka skuba užimti laisvą gydytojo vietą Šakiuose. 1890 m. atvykęs į Šakius jau rado čia atsikrausčiusį antrą gydytoją daktarą Schutzkverį, žydą, kuris buvo apsigyvenęs buvusio daktaro Reibekelio bute. Kaip žinoma, tuo laikotarpiu Šakių mieste gyveno daugiau kaip 80 proc. žydų tautybės gyventojų. Dr. Schutzkveris buvo pakviestas Šakių miesto žydelių. V. Kudirkai tenka išlaikyti sunkią konkurenciją su žymiai vyresniu ir labiau patyrusiu kolega, Šakių žydelių smarkiai remiamu ir kaimiečiams giriamu ir peršamu.
Koks jis buvo gydytojas?
Dr. J. Staugaitis, pusę metų V. Kudirkai padėdamas „medicinos darbe“, turėjo progos iš arti įsižiūrėti į V. Kudirkos kaip daktaro darbą. Jis rašo, kad „V. Kudirka turėjo įsigijęs pakankamai medicinos mokslo ir patyrimo. Apsirūpinęs visais reikalingais instrumentais reikalingais gydytojo darbui pvz.: instrumentais, skirtais mažoms chirurginėms operacijoms. Jo medicinos knygyne, kuris netilpo vienoje spintoje, galima buvo rasti literatūros iš įvairių medicinos specialybių. V. Kudirka uoliai sekdavo medicinos spaudą, užsisakydavęs du medicinos laikraščius. V. Kudirka, būdamas jaunas gydytojas, vos teišėjęs medicinos mokslus, savo mokslu ir patyrimu medicinos srityje, suprantama, negalėjo visada susilyginti su senesniais kolegomis. Medicinos žvaigžde per 2-3 metus, dar provincijos sąlygose netapsi!“
Vienas iš prisiminimų, apibūdinantis V. Kudirką kaip gydytoją: jis ne iš karto suprato, kodėl paskirti vaistai ligoniams ne visada padeda. Ilgainiui paaiškėjo, kad pacientai neturėdami pinigų, neišgali įsigyti paskirtų vaistų. Dažnai duodamas receptus, kartu su receptu duodavo ir pinigų reikalingiems vaistams įsigyti.
Gyvendamas Šakiuose laisvą laiką nuo gydymo praleisdavo rašinėdamas.
Kūryba:
Satyros:
http://antologija.lt/text/vincas-kudirka-laisvos-valandos-satyros
Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe”. V. Kudirka parašė satyrinius apsakymus „Viršininkai“, „Vilkai“ „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinį „Kanklės“, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Dž. G. Bairono (Byron) „Kainą”, A. Asnyko (Asnyk) „Keistutį”, F. Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę” ir „Vilių Telį”, A. Mickevičiaus (A. Mickiewicz) „Vėlines”, J. Slovackio (J. Słowacki) „Mindaugą” ir kt.
Apskritai jo literatūrinis palikimas yra pamokomas įgimtos kalbinės klausos ir įgytos retorinės kultūros pavyzdys. Be literato dovanos, V. Kudirka pasižymėjo ir kitais meniniais polinkiais. Jis buvo gabus piešėjas (nupiešė vinjetę Ūkininkui), komponavo muziką, rinko ir harmonizavo liaudies dainas (rink. „Kanklės“, 2 sąsiuviniai, 1895–1899).
Anot Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, „gražiausiai jo talentas žibėjo prozoje“. V. Kudirka yra satyrinės apysakos žanro kūrėjas, išplėtojęs anekdotinio komizmo tradiciją. Jo satyrose „Viršininkai“ (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai“(1896), „Cenzūros klausimas“ (1897), „Vilkai“ (1898) pateikiama spalvinga satyrinių tipų galerija, sukurta laisvai naudojantis geliančios ironijos ir atviro šaržo, grotesko ir farso, hiperbolės ir kontrasto priemonėmis. Kaip ir publicistikoje, pasakojimui dažnai pasitelkiama feljetonas, anekdotinės digresijos, mažiau rūpinantis kompoziciniu nuoseklumu bei vieningumu (vientisesne fabula pasižymi tik „Cenzūros klausimas“). Satyrų pasakotojas – akylas ir ausylas, savo vertę ir orumą jaučiantis bei ginantis žmogus, reprezentuojantis naująją demokratinę inteligentiją.
1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis V. Kudirka išspausdino „Tautišką giesmę“. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m.
Visuomenės, politikos veikėjas, laikraščio redaktorius
1888 m. Kudirka su bendraminčiais įkūrė nelegalią Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“, kurios įstatai ir programa leidžia laikyti ją pirmosios lietuviškos politinės partijos prototipu. 1889 m. daugiausia V. Kudirkos, Jono Gaidamavičiaus-Gaidžio ir Juozo Adomaičio-Šerno pastangomis pradėjo eiti Pirmasis literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis „Varpas“ (1889 m. sausis, Nr. 1.).
Vertėjas
Savo paties iškeltą kultūrinio visavertiškumo idėją V. Kudirka nuosekliai įgyvendino vertėjo darbuose. Juos V. Mykolaitis-Putinas yra pavadinęs žygdarbiu. Vertimai sudaro didžiausią jo kūrybinio palikimo dalį. Renkantis verčiamus kūrinius atpažįstama ta pati patriotinio visuomeniškumo programa (Šilerio dramos) ir asmeninė drama. Kaino eilutės „Tai, rodos, plyšta nuo minčių galva, / Krūtinę degina liepsna tarytum. / Argi negalima mirties apveikt?“ – šiose lietuviškose intonacijose aiškiai girdima paties V. Kudirkos egzistencinė tragika. Be savo „mylimiausio“ kūrinio – Bairono „Kaino“(1903), V. Kudirka išvertė Adomo Asnyko „Keistutį“ (1897), Šilerio „Orleano mergelę“ (1898) ir „Vilių Telį“ (1899), Mickevičiaus „Vėlinių“ III dalį ir „Vaidilos apysaką“ iš „Konrado Valenrodo“, Slovackio „Mindaugį“, T. Vrublevskos „Narimantą“, Marijos Rodzevičiūtės apysaką „Rusvos dulkės“ (turėtų būti „Pilkos dulkės“), pluoštą Ivano Krylovo pasakėčių, paskirų A. Mickevičiaus, Konopnickos, Viktoro Gomulickio, Klemenso Šaniavskio-Junošos eilėraščių. Kai kurių vertimų (Krylovo „Vilkas ir lapė“) kalba ir šiandien atrodo pavydėtinai gyva ir įtaigi.
Daugiau informacijos rasite:
Daugiau apie Vincą Kudirką Vinco Kudirkos muziejuje http://www.lnm.lt/vinco-kudirkos-muziejus/
https://www.rasyk.lt/rasytojai/vincas-kudirka.html
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1053
http://antologija.lt/text/vincas-kudirka-laisvos-valandos-satyros
1925 m. Dr. J. Staugaičio pranešimas „Dr. V. Kudirka kaipo gydytojas“
Satyros:
http://antologija.lt/text/vincas-kudirka-laisvos-valandos-satyros
