2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose vykusioje konferencijoje „Teisingumas Lietuvoje: teisė ar privilegija?“ Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė tyrimą „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prieinamumas: pirminė ir antrinė teisinė pagalba“.
Valstybės garantuojama teisinė pagalba (VGTP) Lietuvoje teikiama jau dešimtmetį. Per šį laikotarpį VGTP teikimo politika keista ne kartą, tačiau šios politikos praktinio įgyvendinimo vertinimas niekada nebuvo atliktas – vis dar stokojama išsamaus jos prieinamumo, teikiamų paslaugų efektyvumo ir kokybės vertinimo.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto suburta ekspertų komanda bei keliasdešimt studentų atliko tyrimą, kuriuo siekta apžvelgti ir įvertinti VGTP sistemą, dėmesį sutelkiant į paslaugų prieinamumą, bei pateikti išvadas ir rekomendacijas sistemos tobulinimui.
Apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas privalo informuoti Teisingumo ministerija, savivaldybių institucijos bei VGTP tarnybos. Akivaizdu, kad informacijos sklaida nėra pakankama ir prieinama visiems vienodai: dviejų savivaldybių tinklalapiuose informacija apie pirminės teisinės pagalbos teikimą išvis nebuvo teikiama; devynių savivaldybių internetinėse svetainėse nebuvo teikiama informacija apie antrinę teisinę pagalbą. Iš penkių VGTP tarnybų tik viena turėjo atskirą internetinį puslapį, kuriame nurodytos antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, advokatų sąrašas bei jų budėjimo tvarkaraščiai.
Šie faktai atrodo dėsningi turint omenyje, kad nepaisant to, jog informaciniams pranešimams apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą vietinėje ar regioninėje žiniasklaidoje rekomenduojama skirti iki trijų procentų iš valstybės biudžeto institucijai asignuojamų lėšų, realybėje ši suma nesiekia nė vieno procento, o keturios iš penkių VGTP tarnybų tam neskyrė nė cento. Maža to, pastarosios net neturi pareigos informuoti Teisingumo ministerijos apie šios prievolės vykdymą.
Pastebėtina, kad visa informacija apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jos skyrimo tvarką bei kreipimosi sąlygas nėra prieinama lietuvių kalbos nemokantiems asmenims. Daugiau nei pusės savivaldybių tinklapiai, VGTP internetinė svetainė www.teisinepagalba.lt neturi specialaus režimo, kuriuo galėtų pasinaudoti asmenys, turintys regos sutrikimų. Praktika rodo, jog nėra užtikrinama informacijos sklaida laisvės atėmimo įstaigose.
Nestebina, kad daugiau nei trečdalis gyventojų vis dar nežino apie pirminę teisinę pagalbą, o daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų – apie antrinės teisinės pagalbos teikimą. Svarbu tai, kad mažiau informuotos labiau pažeidžiamos gyventojų grupės (senjorai, stokojantys pajamų asmenys, asmenys, turintys žemą išsilavinimą), į kuriuos ir turėtų būti orientuota VGTP.
ŽTSI apklausti pirminės teisinės pagalbos paslaugos gavėjai nurodė, kad patogiausia informaciją apie VGTP būtų gauti internetu, per televiziją ar laikraščius. Antrinės teisinės pagalbos gavėjai kaip patogiausius informacijos šaltinus nurodė internetą (atskirą tinklalapį), televiziją, laikraščius, įskaitant rajoninius bei nemokamus.
Vertinant VGTP prieinamumą pastebėta, kad nors įstatymas įtvirtina galimybę asmeniui, nedeklaravusiam savo gyvenamosios vietos, kreiptis į savivaldybę, kurioje asmuo gyvena, deja, praktikoje dažnai reikalaujama deklaruotos gyvenamosios vietos įrodymo. Tai nepagrįstai suvaržo pirminės teisinės pagalbos prieinamumą. Savivaldybės pačios turėtų rinkti tokius duomenis iš Gyventojų registro tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos.
Tiriant, kaip pirminė teisinė pagalba yra teikiama interesų konflikto atveju, paaiškėjo, kad viešosios įstaigos pirminės teisinės pagalbos neteikia nei vienoje savivaldybėje nuo 2007 metų, o advokatai teikė pirminę teisinę pagalbą tik keturiose savivaldybėse iš 60-ies. Taigi, nepaisant įstatyme numatyto reikalavimo, tais atvejais, kai pirminės teisinės pagalbos kreipiamasi į savivaldybę dėl tos savivaldybės veiksmų ar neveikimo, nukreipti pareiškėją į advokatą arba viešąją įstaigą, su kuria savivaldybė yra sudariusi sutartį, arba į VGTP tarnybą, realybėje interesų konflikto atveju, savivaldybės būtų priverstos teikti teisines konsultacijas pačios, nes tiesiog neturėtų, kur nukreipti pareiškėjų. Tokia ydinga praktika riboja pirminės teisinės pagalbos prieinamumą.
Dar sudėtingesnė situacija siekiant pasinaudoti antrine teisine pagalba. Antrinės teisinės pagalbos prašymo forma neatitinka dokumento paprastos formos reikalavimo: siekiant užpildyti prašymo formą, pareiškėjas turi būti pakankamai gerai susipažinęs su LR teisės aktais. Blogo viešo administravimo pavyzdžiu laikytina praktika, kuomet asmenys kreipiasi į pirminę teisinę pagalbą teikiančias institucijas, prašydami pagelbėti parengti dokumentus antrinei teisinei pagalbai gauti.
Be to, dėl sudėtingos skaičiavimo metodikos besikreipiantys asmenys patys negali tinkamai nustatyti savo turto ir pajamų lygio ir išsiaiškinti prieš kreipiantis, ar jie gali pretenduoti į nemokamą ar iš dalies nemokamą antrinę teisinę pagalbą.
Tik trys savivaldybės iš 60-ies, ir trys VGTP tarnybos iš penkių įgyvendino Viešojo administravimo įstatymo reikalavimą dirbti papildomas dvi darbo valandas per savaitę, kad dirbantys žmonės galėtų kreiptis pagalbos po darbo valandų.
Tiek pirminė, tiek antrinė teisinė pagalba nėra laisvai prieinama judėjimo negalią turintiems žmonėms. Viena vertus, atsisakoma konsultuoti telefonu, kita vertus, tik viena iš penkių VGTP tarnybų buvo pritaikyta asmenims su judėjimo negalia.
Žmonės su klausos negalia taip pat negali laisvai pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba – dauguma savivaldybių nėra pasirengusios suteikti gestų kalbos vertimo paslaugų, nėra susipažinusios su Neįgaliųjų reikalų departamento patvirtintu vertėjų sąrašu, nesuvokia negalios specifikos, taip sudarydamos kliūtis pasinaudoti pagalba. Panaši situacija ir VGTP tarnybose.
Visas tyrimas