Lietuvių kalba English
Svetainės struktūra Telefonų numeriai Facebook
Archeologinės vietos

Šakių rajono savivaldybės teritorijoje yra 39 archeologinės vietos (15 piliakalnių, 4 piliakalniai su gyvenvietėmis, 1 piliakalnis su priešpiliais ir gyvenviete, 11 senovės gyvenviečių, 4 kapinynai ir 4 senkapiai). Daugiausia archeologinių vietų yra Kriūkų, Lekėčių ir Sudargo seniūnijose. Dauguma piliakalnių, anksčiau turėjusių gynybinę funkciją, o dabar – archeologinę, kraštovaizdinę vertę, išsidėstę palei Nemuną. Vertingiausi yra 5 Sudargo (Grinaičių, Burgaičių) piliakalniai. Nemažai lankytojų sulaukia Žemosios Panemunės piliakalnis, nuo kurio atsiveria puikus dešiniojo Nemuno kranto gamtovaizdis.

Daugiau informacijos apie Lietuvos piliakalnius rasite čia: http://www.piliakalniai.lt/apie_piliakalnius.php

 

ŠAKIŲ KRAŠTO PRIEŠISTORĖ

Pirmieji žmonės Šakių aplinkoje gyveno jau  paleolito – mezolito laikotarpių sankirtoje. Patys ankstyviausi archeologiniai radiniai: daugiausia titnaginės skeltės, nuoskalos ir gremžtukai iš Sudargo piliakalnių aplinkos (u. k. 37474) byloja apie gyvenimą akmens amžiuje Nemuno krante (tyr. S. Širvydaitė). Šio priešistorinio periodo gyvenimo pėdsakai atsekami ir  Klangių senovės gyvenvietėje (u. k. 17182), esančioje netoli Kriūkų, kurią pirmą kartą 1988 m.  tyrinėjo V. Valickis. Atliktų tyrimų nuspręsta, kad šiame krašte vyravo mezolitinė Nemuno kultūra – sėslūs, prie vandens telkinių gyvenančios bendruomenės, besivertusios medžiokle, žvejyba ir rankiojimu.

 

Klangių senovės gyvenvietė iš RPR. Fotografija: Arūnas Strazdas. Iš: kvr.kpd.lt

 

 Apskritai, Zanavykijos žemė ilgai nesulaukė archeologų dėmesio. Dėl daugiau akmens amžiaus vietovių atradimo reikėtų dėkoti Vytautui Juodagalviui – Pietų ir Pietvakarių Lietuvos (Užnemunės) akmens amžiaus tyrėjui. Pasak jo: „Šiaurės vakarinė Užnemunės dalis niekuomet nebuvo žvalgyta, tad žvilgsnis ir nukrypo ten - traukė nežinomos vietos“. Nors prieš tai paminėtos dvi gyvenvietės gyvavo prie Nemuno, kitos buvo įsikūrusios palei Šešupės upę, prie sienos su Rusija. 1984 - 1989 m. V. Juodagalvis, atlikdamas archeologinę ekspediciją Šakių rajone, atrado Gluobių (u. k. 27088), Kirkilų (u.k. 27092) ir Kubilėlių, Barkių gyvenvietes, liudijančias apie žmonių pėdsakus mezolito ir neolito laikotarpiu.  Jo paieškos tęsėsi dar keletą kartų, tarp akmens amžiaus radinių pasitaikydavo karo metų liekanų, kaip antai minosvaidžio sviedinys. Tačiau ne ką mažiau džiugino ir titnago sankaupos, atrasta Gedupio ir keletas  kitų nedidelių gyvenviečių Novos upės dešiniojo kranto ir Jotijos upės aplinkoje.

Simokų senovės gyvenvietė (u. k. 16378), dešiniajame Šešupės krante. Jos slėnyje užima pailgą žemės plotą R-V kryptimi. Gyvenvietės teritorija ilgą laiką buvo ariama. 2006 m. privačiomis ir projektinėmis lėšomis, gautomis iš Šakių rajono bendruomeninių iniciatyvų rėmimo programos, sutvarkyta Simokų senovės gyvenvietės teritorija: mišku apaugusioje teritorijoje iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, pašalinti sausuoliai ir vėjovartos, pastatytas paminklinis akmuo, aukuras, kertiniai teritorijos ribas žymintys akmenys ir du nukreipiamieji kelio ženklai. Įrengta ir sutvarkyta teritorija pritaikyta edukacinių programų vykdymui, švenčių organizavimui, vietinių gyventojų poilsiui ir turizmui.

Kas ir kaip Šakių krašte kurį laiką gyvavo toliau, tyrėjams sunku atsakyti, tačiau pirmaisiais amžiais po Kristaus, atskėlę žmonės įsitvirtino tik Nemuno pakrantėje, o likusi dabartinio rajono dalis turbūt nebuvo apgyvendinta. Šis metas išsiskiria pasirodžiusiais pirmaisiais palaidojimais. Pavyzdžiui, Kiduliuose (u. k. 16224) 1985 m. (tyr. V. Urbanavičius) buvo atrasti IV a. kapai, kuriuose, šalia mirusiojo, buvo įdėtos įkapės -  gintariniai karoliai, kirviai ir smeigtukai.

Kidulių kapinyne mirusieji buvo nedeginti, netrukus per baltų teritoriją pradėjo ristis mirusiųjų deginimo paprotys, Šakių kraštą, kuriame aukštaičių Vidurio Lietuvos kultūrinės srities tradicija  pasiekęs VI – VII a. Mokslininkų nuomone, deginimas padeda išlaisvinti mirusiojo sielą ir pasiekti anapusinį pasaulį. Šalia mirusiojo įdėdavo įvairiausias įkapes, kadangi baltai tikėjo, jog pomirtinis gyvenimas bus toks pats kaip ir žemiškasis, todėl mirusiesiems reikalingi ginklai, papuošalais ar puodai. Kape aptinkamos įkapės nurodo mirusiojo visuomenės padėtį ir lytį, tačiau svarbiausią – bendruomenės požiūrį į velionį.

Šiuo laikotarpiu didelę reikšmę žmogaus gyvenime užimdavo žirgas. Kai kurie laidojimo paminklai, net ir Šakių rajone, leidžiantys pamatyti, kad egzistavo paprotys žirgus arba jų dalis, laidoti šalia žmonių. Nosiedų, Pavilkijo kapinyne (u. k. 16377), esančiame Lekėčių apylinkėje, tarp Nemuno upės senvagės liekanų, tyrinėtame 1985 -1987 m. (tyr. A. Varnas), buvo aptikti 8 degintiniai žmonių, 16 simbolinių (kapai be palaikų), bei 12 kapų su žirgų aukomis (pavieniai kaulai su įvairiais daiktais: žąslais, žvangučiais, gintariniais karoliais ir t.t.).

Simboliniai žmonių kapai, dar kitaip vadinami kenotafais, buvo rengiami sąmoningai. Mokslininkai tokį reiškinį aiškina kaip svetur žuvusiojo kario kapą. Laidojant mirusįjį be kūno,  tik su įkapėmis, buvo siekiama išlaisvinti mirusiojo dvasią nuo klajojimo tam, jog nekenktų gyviesiems.

 


Už šiek tiek daugiau nei kilometro į rytus, pušų tankmėje yra Mikytų, X – XII a. datuojamas kapinynas (u. k. 27089) su aplink jį supančia gyvenviete. Archeologinė gyvenvietė – tai ne tik erdvė, kurioje gyveno žmonės, bet ir ūkinės veiklos zonos. Šios dvi vietovės buvo atrastos 1967 m. (vad. O. Kuncienė). Aptikti 5 žirgų ir 4 degintų žmonių kapai.

Viena iš didžiausių ne tik Šakių rajono, bet ir Lietuvos kapinynų laikytinas netoli Gelgaudiškio esantis Pakalniškių kapinynas, kuris garsėja 262 žirgų, 22 degintais žmonių kapais ir 1500 dirbiniais. 6 – 11 m. amžiaus žirgai buvo laidojami itin puošnūs: kamanos dekoruotos bronzinėmis vinutėmis, kartais prie jų prikabinti žvangučiai, į karčius rišami gintariniai karoliukai. Pasak tyrinėtojo J. Antanavičiaus, žirgo kape atrastus du karių geležinių  šalmų fragmentus, galima vadinti ne tik įdomiausiais, bet ir seniausiais tokio tipo radiniais Lietuvoje, menančius IX – XIII a. Kijevo Rusios laikus. Šis reprezentatyvus laidojimo paminklas  sunaikintas atliekant ūkinius darbus, todėl neįtrauktas į kultūros vertybių registrą.

 

     

  

Netrukus dabartinis Šakių kraštas tapo kovų su kryžiuočiais centru. Šie įvykiai lėmė krašto ištuštėjimą. Kadaise, piliakalniai atlikę gynybinę funkciją, praturtina kraštovaizdį. XIII a. Kryžiuočių ordinas priartėjo prie Nemuno, kur pradėjo statytis savo pilis ir  pulti lietuvius. Kairiajame upės krante įsikūrė priešai, svarbiausias jų tikslas buvo nukariauti Žemaitiją.

Pirmoji jų pastatyta pilis buvo Kristmemelis, kuri siejama su Panemunės pilimi arba, manoma, stovėjo ant Maštaičių - Narkūnų piliakalnio (u.k. 24752) 1315 m. rugsėjo 30 – spalio 11 d. Vytenis su kariuomene užpuolė šią pilį. Apgultis nepavyko. Po trumpo laiko: „atstatė viską, ką ten lietuviai buvo sugriovę“. 1328 m. vasarą lietuviai Kristmemelį sunaikino.

Kukarskės piliakalnis (u.k. 24736) tapatinamas su Kimelio pilimi. Pasak Dusburgiečio 1296 m. Ordino kariuomenė sunaikino šią pilį: „Narsiai įsiveržę į pilį, jie išžudė jos gyventojus, o ją pačią, pakišę ugnį, ligi pamatu sudegino“.

Sudargu buvo vadinamas lietuvių karo vadas, kovojęs prieš Ordiną ir laikytas Pagraudės – žemaičių žemės, gyventoju. Figūravęs 1308-1317 m. Prūsijos žemės kronikos įvykių aprašyme. Jo vardo palikimas Sudargo kaime leidžia manyti, kad Dusburgiečio kronikoje aprašomi įvykiai, galėjo būti būtent ten, bet tam taip pat trūksta įrodymų. Gynybiniai piliakalnių įtvirtinimai galėjo būti sunaikinti kovų su kryžiuočiais metu. Sudargo piliakalnių kompleksas gamtinio kraštovaizdžio grožiu prilygstantis Kernavei, įsikūręs prie sienos su Kaliningrado sritimi. Čia pirmuosius archeologinius tyrimus atliko 1970 m. P. Kulikauskas ir R. Kulikauskienė. Piliakalniai kentėjo nuo žmogaus veiklos, ypatingai Antrojo Pasaulinio karo metu. Viename jų XVIII a. laidojo žydus, todėl vietiniai gyventojai jį pavadino „Žydkapiais“.

 

Spėjama, kad pagrindinė buvusios pilies vieta galėjo būti Grinaičių I (Žydkapiai) (u.k. 37475) piliakalnis, kurio šlaitai iškasinėti Antrojo pasaulinio karo grioviais – apkasais. Atliekant tyrimus aikštelėje pasirodė žydų palaidojimai. Pasitvirtino vietinių žmonių pasakojimai, kad mirusiųjų žydų akys buvo uždengiamos šukelėmis. Taip pat kitose piliakalnio vietose, tyrimų metu buvo rasta daug žvėrių kaulų, keramikos šukių, židinys, apdegusių akmenų.  Tyrėjai piliakalnį datavo II – V a., o tolimesni kasinėjimai atskleidė ir vėlesnį laikotarpį. Grinaičių II (Balnakalnis) (u. k. 24680), greičiausiai buvęs priešpiliu, atskleidė, kad gyvenimo užuomazgos siekė V – VI a. Jame aptikti reti bei unikalūs gynybinių įvirtinimų degėsiai, kuriais remiantis įtvirtinimai galėtų būti rekonstruoti. Burgaičių I piliakalnis (Vorpilyje) (u. k. 3265) buvęs dar viena pilies vieta, sužalotas karo metų apkasų. Jame aptiktas tik labai menkas kultūrinis sluoksnis, bet platesni tyrimai yra reikalingi, ypač dėl to, kad ateityje nebus išvengiama žemės judinimo darbų, kurių iki šiol jau yra buvę. Burgaičių II (Pilaitė) (u.k. 3264) kasinėjimai parodė, kad gynybiniai įtvirtinimai buvo apleisti XIV a. būtent kovų su kryžiuočiais metu, o šio piliakalnio aplinkoje rasti pėdsakai ir nuo VIII a.

2015 m. Burgaičių III piliakalniui, kuris kitaip vadinamas Bevardžiu, pradėtas teisinės apsaugos panaikinimas. Objektas neturi jokių piliakalnio išorinių bruožų, tai natūrali kalva, todėl nematoma reikalo jo saugoti kaip archeologinės vertybės.

Į kultūros vertybių registrą yra įtraukti dar 14, tačiau jie nei istoriškai, nei archeologiškai vertingos informacijos neusteikia. Archeologas P. Tebelškis atliko žvalgymus 3 piliakalniuose: Klepų (u. k. 3257), Misiūnų (u.  k. 3268), Viltrakių. Pastaruosiuose nerasta jokių radinių arba jie apardyti ir suniokoti kasant apkasus Antrojo Pasaulinio karo metu. A. Tautavičius 1965 m. vizualiai žvalgė Turčinų – Ročkų piliakalnį (u. k. 3258). Tuo metu aikštelė buvo iškasinėta apkasais, o lobių ieškotojai rasdavę XVI a. monetų. Mikytų piliakalnio kompleksui, esančiui Lekėčių seniūnijoje, priklauso piliakalnis (Smailiakalnis) ir gyvenvietė. Jį žvalgomosios ekspedicijos metu vizualiai aprašė R. Rimantienė.

Žemosios Panemunės piliakalnis (u. k. 43160) dar 2013 m. pradėti tvarkyti, kadangi tapo pavojinga jį lankyti dėl sutrūnijusių laiptelių, o pati aplinka buvo tankiai apaugusi krūmais ir medžiais. Įgyvendinus projektą pagerinta Žemosios Panemunės piliakalnio būklė. Lankytojams įrengti nauji ąžuoliniai laiptai su turėklais į piliakalnį, atsijų- skaldelės takai, suolai ir laužavietė, naudojama tik švenčių metu, piliakalnio viršutinėje aikštelėje, įrengti terasuoti ąžuoliniai laiptai į gynybinį griovį bei pylimą. Siekiant reguliuoti eroziją, atverti ir išryškinti vertingąsias ir būdingas piliakalnio ir jo aplinkos formas, atlikti kraštovaizdžio formavimo želdinių kirtimai. Nuo piliakalnio pašalinti visi krūmai ir didžioji dalis medžių. Pašalinus sumedėjusią augmeniją, viršutinis žemės sluoksnis buvo išlygintas ir užsėtas žoline danga. E. Ivanauskas tyrinėdamas gyvenvietę šalia piliakalnio, bet atrado tikrai įdomių radinių, atrado II a. datuojamą Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus monetą. Prieš keletą metų surastas Žemosios Penumunės piliakalnis II (u.k. 42048) ir Kubilių piliakalnis (u. k. 42038), kurie  archeologiškai dar netyrinėti.

Joginiškių piliakalnis (u. k. 3267) kaip ir likusieji — Dulinčiškių (u. k. 24749), kuriam priklauso gyvenvietė bei Šilvienų (u. k. 3277), Vaiguviškių (u. k. 3275), Stulgių (u. k. 3276) ir Žuklijų (u.k. 3270), yra stipriai apardyti apgriuvusiais kraštais ir apaugę medžiais. Šie objektai kaip ir didžioji dalis Šakių rajono piliakalnių, buvo tik apžvelgti P. Tarasenkos – Lietuvos karininko, bet vertingo kultūrinio sluoksnio neatrasta. Tarpukaryje sukaupti duomenys, publikuoti monografijoje „Užnemunės piliakalniai“.

Karai su kryžiuočiais mūsų žemei atsiliepė itin skaudžiai, daugelis sodybų ištuštėjo, liko apleistos, gyventojai buvo išžudyti arba ištremti į Sembą ir rajonas tuo metu virto neįžengiamomis giriomis apaugusi dykra. Vokiečių ordino kronininkas Dusburgietis apie gyventojų išnaikinimą rašė taip: „ir šitaip Sūduvos žemė po šiai dienai lieka negyvenama“. Todėl ši, niekieno nebegyvenama vieta tapo siena, skirianti Lietuvą nuo Prūsų, vokiečių kronikos ją vadino „tyruma“. Per ją į Lietuvą keliavo ordino žvalgai, o lietuviai iš savo pusės elgėsi taip pat. Beveik Iki XVI a. pradžios Šakių rajono teritorija taip ir buvo negyvenama ir tik vėliau čia atsikėlė vakarų aukštaičiai, žemaičiai bei prūsai, todėl šiame rajone turime akivaizdžius išeivių iš Prūsijos vietovardžius, antai Prūseliai.

Vėlyviausiu archeologiniu paminklu rajone laikytinas Ramoniškių senkapis (u. k. 2104), randamas pasienio ruože visiškai prie pat sienos su Rusija. Jis taip pat yra nukentėjęs nuo žemės judinimo darbų — paviršinis sluoksnis buvo stumdomas buldozerio, dalis kapų sunaikinti kasant smėlį,. Nuo 1969 m. jį ėmė tyrinėti Kauno Valstybinio istorijos muziejaus archeologinė ekspedicija (vad. J. Antanavičius). Senkapis datuojamas XV — XVII a. Mirusieji guldyti nedeginti, nemaža dalis kapų buvo tik su kūdikių palaikais. Naujausiais duomenimis jau dalis senkapių buvo sunaikinti, likusiems taip pat grėsė pavojus, kadangi žmonių kaulai ir pavieniai radiniai buvo netoli paviršiaus ir juos dengė plonas žvyro sluoksnis. Nemaža dalis kaukolių rastos sutrupėjusios. Keliuose kapuose rastos monetos, pavyzdžiui: Zigmanto II Vazos denaras, Žygimanto Senojo pusgrašis.

 

     

Radinių iliustracijų sąrašas:

ŠIRVYDAITĖ S., 2012 — Sudargo piliakalnių teritorijų ir apsaugos zonų (Šakių r.) (Vorpilio, 16141; Pilaitės, 3264; III piliakalnio, 3265; Žydkapių, 24680; Balnakalnio, 3263) 2012 metų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir žvalgymų ataskaita // KPC39-1-3564, p. 1 – 102.

VALICKIS V., 1988 — Kriūkų (Šakių raj.) mezolitinės stovyklavietės archeologinių tyrinėjimų ataskaita /1988 m./ LII: f 1, b.  1550, p. 1 – 24.

Juodagalvis V., 1985 — Kubilėlių (Šakių raj.) 1-os akmens amžiaus gyvenvietės 1985 m. tyrinėjimų ataskaita // LII: f. 1, b. 1225, p. 1 – 51.

VARNAS A., 1987 — Pavilkijo kapinyno (Šakių raj.) 1985, 1986, 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita // LII: f. 1, b. 1293, p. 1- 89.

ANTANAVIČIUS J., 2011 — Pakalniškių senkapis // Gelgaudiškis, I dalis, p. 69 – 74. Vilnius: Versmė

 

NAUJAUSIA INFORMACIJA

Sudargo piliakalnių kompleksas, Sudargo sen. Grinaičių ir Burgaičių k.

2006 m. Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės lėšomis parengtas Sudargo piliakalnių techninis projektas dėl piliakalnių apsaugos techninių priemonių įrengimo ir pritaikymo turizmui. 2007 m. pradėti vykdyti darbai. Numatoma atlikti želdinių retinimą, įrengti apžvalgos aikšteles, laiptus, privažiavimą prie piliakalnių, įrengti apsaugos technines priemones, kurios būtinos stabdant prasidėjusios erozijos procesus, piliakalnių grupę (kompleksą) sujungti bendru taku. Siekiant populiarinti šį piliakalnių kompleksą, 2007 m. liepos mėn. ant piliakalnių surengta pirmoji šventė „Sudargo piliakalnių atsidūsėjimai". Kiekvienais metais piliaklniuose organizuojama Sudargo piliakalnių diena, kuri minima Joninių (Rasų) švenčių metu.

Sudargo, Grinaičių piliakalnis, vadinamas Balnakalniu (u. k.3263)
Datuojamas I tūkst. po Kr. pirma puse. Piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante esančiame šlaito iškyšulyje, primenančiame balno formą. ŠR piliakalnio galą bei PR ir ŠV šonus juosia gilūs slėniai. Šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. PV šlaitas 4 m aukščio, žemiau šlaite yra didelė terasa, tarsi priešpilis. Viršuje yra apie 35 m ilgio aikštelė, kuri ŠR gale yra 13-15 m, o PV gale – 7 m pločio. Galuose buvę pylimai išskleisti. ŠR išsiskiria tik 0,5 m, o PV - apie 1,8 m aukščio pylimas. Piliakalnis buvo ariamas.
aikštelėje kultūrinio sluoksnio nerasta. Pylime aptikta suanglėjusių užtvaros rąstų, ietigalis, kelios lipdytų puodų šukės.

  

Sudargo, Grinaičių piliakalnis II, vadinamas Žydkapiu, su gyvenviete (u. k. 3232)
Datuojamas I tūkst. po Kr. pradžia - II tūkst. po Kr. pradžia. Šį piliakalnį istorikai linkę laikyti 1317 m. kryžiuočių sunaikintos bajoro, karžygio Sudargo pilies vieta. 
Piliakalnis įrengtas didelėje kranto kalvoje, gerai saugomoje natūralių gamtos kliūčių. Iš Š ir ŠV piliakalnio papėdę skalauja Nemunas, iš V ir R yra pelkėta dauba. Iš pietų ir iš dalies iš PV piliakalnio papėdėje iškastas griovys, o aikštelės pakraštyje supiltas pylimas. Aikštelė lygi, ovali, maždaug 30x20 m dydžio. Pakraščiais iškastas 1,5-2 m gylio ir 1-1,5 m pločio griovys - apkasai. Šlaitai statūs, ypač nuo Nemuno pusės. Pylimas apie 3 m aukščio, viršuje gana platus, iki 25-26 m, prie pagrindo – apie 30 m pločio.
Aikštelėje ir pylime buvo įrengtos žydų kapinės, aikštelėje karo metu iškasti apkasai, pylimo galas nukastas – čia buvo įrengtas bunkeris.
Aikštelėje kultūrinio sluoksnio nerasta. Po pylimu, 2,8-2,9 m gylyje, aptiktas ankstyvas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta gyvulių kaulų, puodų šukių, kaulinės ylos ar smeigtuko dalis, geležinis peilis, pjautuvėlis.

 

Sudargo, Burgaičių piliakalnis su gyvenviete, vadinamas Vorpiliu (u. k. 3265)
Piliakalnis yra Nemuno slėnio pakraštyje, apie 11 m žemiau kranto aukštumos, per 60 m nuo jos. Iš visų pusių piliakalnį juosia gilios daubos, iš PV, nuo aukštumos jis atskirtas 5 m aukščio nuo aikštelės ir 1 m išorėje pylimu. Aikštelė trikampė, smaigaliu į pylimą, apie 50 m ilgio ir 35 m pločio ŠR dalyje. Aikštelės dalis yra nuslinkusi. Pastebėta sunaikinto kultūrinio sluoksnio žymių.

 


 

 Sudargo, Burgaičių piliakalnis II, vadinamas Pilaite (u. k.3264)

Piliakalnis yra į V, ŠV nuo Sudargo, Burgaičių piliakalnio, vadinamo Vorpiliu. Juos skiria gili, plati dauba. Piliakalnį juosia gilios daubos, pylimas ir aikštelė žemiau kranto aukštumos, nuo kurios atskirta giliu, plačiu perkasu. Tarp pylimo ir aukštumos krašto yra 40 m atstumas. Nors pylimas 3 m aukščio, jis apie 10 m žemesnis už kranto aukštumą. Aikštelė trikampė, nuo pylimo į Š, ŠR platėja ir nuolaidėja. Aikštelės dalis yra nuslinkusi. Išliko 20 m ilgio ir iki 15 m pločio jos dalis. 
Aptiktas menkas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos.

Sudargo, Burgaičių piliakalnis III , vad. Bevardžiu(u. k. 16141)
Piliakalnis - tai į Nemuno slėnį įsiterpęs 35x45 m dydžio aukštumos kampas, iš Š, ŠV ir R pusių apjuostas giliomis daubomis. P ir PV pusėje įtvirtinimų nėra. Aikštelės dalis yra nuslinkusi. Pastebėta sunaikinto kultūrinio sluoksnio žymių.

 

  

Žemosios Panemunės piliakalnis (u. k. 3269), Kriūkų sen. Žemosios Panemunės k. 

Piliakalnis įrengtas kairiajame Nemuno ir dešiniajame Paausės upelio krante. Aikštelė keturkampė, pailga rytų-vakarų kryptimi, 49x18 m dydžio. Jos rytiniame gale supiltas 3,5 m aukščio, 21 m pločio pylimas, kurio 5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 4 m pločio, 1 m gylio griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 25-30 m aukščio. Į vakarus – pietryčius nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, kuri tyrinėta 1997 m. Joje rasta graikiška Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus moneta, apsaginių segių ir jų dalių, apyrankės ir antkaklės fragmentai, susilydžiusio žalvario fragmentų, grublėtos ir lygios keramikos. Manoma, kad piliakalnis buvo apgyvendintas I –II tūkstantmečio pradžioje.

LANKYTOJAMS PRITAIKOMAS ŽEMOSIOS PANEMUNĖS PILIAKALNIS

Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, bendradarbiaudama su Panemunių regioninio parko direkcija ir Šakių rajono savivaldybės administracija, įgyvendino projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (III etapas)“. Buvo atlikti Žemosios Panemunės piliakalnio (Kriūkų seniūnija, Šakių rajono savivaldybė) tvarkymo darbai. Darbus atliko UAB „Jurmelsta“.

Atlikti darbų vertė – 83 496 Eur 25 ct su PVM.

Įgyvendinus projektą pagerinta Žemosios Panemunės piliakalnio būklė. Lankytojams įrengti nauji ąžuoliniai laiptai su turėklais į piliakalnį, atsijų- skaldelės takai, suolai ir laužavietė, naudojama tik švenčių metu, piliakalnio viršutinėje aikštelėje, įrengti terasuoti ąžuoliniai laiptai į gynybinį griovį bei pylimą. Siekiant reguliuoti eroziją, atverti ir išryškinti vertingąsias ir būdingas piliakalnio ir jo aplinkos formas, atlikti kraštovaizdžio formavimo želdinių kirtimai. Nuo piliakalnio pašalinti visi krūmai ir didžioji dalis medžių. Pašalinus sumedėjusią augmeniją, viršutinis žemės sluoksnis buvo išlygintas ir užsėtas žoline danga. Taip pat sutvarkoma atokvėpio aikštelė piliakalnio papėdėje, joje įrengiant naują dangą, informacinį stendą, dviračių stovus, suoliukus - atitvarus poilsiui, šiukšliadėžes. Projektas įgyvendintas 2015 m. liepos 1 d.

Šalia vaizdingo panemunės kelio, jungiančio Kauno ir Šakių rajonus, esantis Žemosios Panemunės piliakalnis visada traukė lankytojus. Tikimasi, kad įgyvendinus projektą, jis taps dar labiau patrauklesnis lankytojams, tuo pačiu pats piliakalnis bus geriau apsaugotas nuo erozijos ir kito poveikio.

Nors ir apniokotas prabėgusių šimtmečių, Žemosios Panemunės piliakalnis ne tik žavi pravažiuojančius, bet ir kviečia įkopti į viršūnę nuo papėdės įrengtais laiptais, įrengtais takeliais nueiti iki Žemosios Panemunės dvaro sodybos. Jo viršūnė - puiki apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno slėnį, tolumoje matomus Seredžiaus ir Vilkijos miestelius. Žemosios Panemunės piliakalnis pelnytai gali būti lyginamas su Seredžiaus piliakalniu, kuris traukia akį lankytojų, vykstančiu panemune Jurbarko rajone.

Panemunių regioninio parko direkcijos informacija

Kviečiame Jus aplankyti šį lankymui pritaikytą piliakalnį.



 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  Taip atrodė piliakalnis iki 2015 m. iki prasidedant Žemosos Panemunės piliakalnio  pritaikymo darbams. 

 

 

 

Žuklijų piliakalnis (u. k. 3270), Kriūkų sen. Žuklijų k.
Piliakalnis yra Nemuno kairiajame krante. Iš Š, R ir V jį juosia daubos, vakarine dauba teka Pelutupis, rytine - Remtus (Žolupis). Piliakalnio šlaitai 15-20 m aukščio. P pusėje, nuo aukštumos supiltas apie 1 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Aikštelė apie 42 m ilgio P-Š kryptimi ir 10 m pločio. Aikštelėje rastas kultūrinis sluoksnis.
Piliakalnis anksčiau buvo ariamas, jo pylimo V dalyje buvo iškasta apie 2x2 m dydžio duobė (bunkeris).

 


  

 

 

Kukarskės piliakalnis su gyvenviete (u. k.12075), Kidulių sen. Kukarskės k.
Datuojamas I tūkst. po Kr. I puse - II tūkst. po Kr. pradžia. Piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante. Jo šlaitų aukštis - 10-20 m. Ypač status šlaitas nuo Nemuno pusės. Aikštelė V kryptimi žemėja. Jos ilgis R-V kryptimi virš 50 m, o plotis P-Š kryptimi ties pylimu - virš 30 m. Rytiniame aikštelės gale supiltas pylimas, o už jo iškastas griovys. Pylimo aukštis nuo griovio dugno apie 6 m, o nuo aikštelės - 4 m. Pylimo ir griovio ilgis apie 35 m, o griovio plotis - apie 15 m. Į R nuo piliakalnio, už griovio yra senovės gyvenvietė. Kita gyvenvietės dalis yra į V nuo piliakalnio, privačioje sodyboje.
Aptiktas I tūkst. po Kr. I pusės 0,2-0,7 m storio kultūrinis sluoksnis, virš jo - XVIII a. pab.-XIX a. pr. kultūrinis sluoksnis su to laikotarpio kokliais. Kiti radiniai: lipdyta keramika grublėtu ir lygiu paviršiumi, žiesta keramika, gyvulių kaulai.

 


 

 

 

Simokų senovės gyvenvietė (u. k.16378), Barzdų sen. Simokų k.

Senovės gyvenvietė yra dešiniajame Šešupės krante. Jos slėnyje užima pailgą žemės plotą R-V kryptimi. Gyvenvietės teritorija ilgą laiką buvo ariama. Jos vertė yra archeologinė.
2006 m. privačiomis ir projektinėmis lėšomis, gautomis iš Šakių rajono bendruomeninių iniciatyvų rėmimo programos, sutvarkyta Simokų senovės gyvenvietės teritorija: mišku apaugusioje teritorijoje iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, pašalinti sausuoliai ir vėjovartos, pastatytas paminklinis akmuo, aukuras, kertiniai teritorijos ribas žymintys akmenys ir du nukreipiamieji kelio ženklai. Įrengta ir sutvarkyta teritorija pritaikyta edukacinių programų vykdymui, švenčių organizavimui, vietinių gyventojų poilsiui ir turizmui.

 

Paskutinis atnaujinimas: 2021-05-07 15:04:14