Šakių rajonas turtingas žymiais žmonėmis, kraštą garsinusiais savo politine, kultūrine, švietėjiška veikla. Čia gimė, gyveno, kūrė, visuomeninę veiklą vykdė Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Jonas Vailokaitis, Justinas Staugaitis, Saliamonas Banaitis, kalbininkas Jonas Jablonskis, rašytojai broliai Stasys ir Vytautas Tamulaičiai, rašytojas, kunigas Antanas Tatarė, kunigas, saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje Antanas Skeltys, baletmeisteris, šokių ansamblio „Lietuva" vadovas Juozas Lingys ir kiti. Saugoma 10 žymių krašto žmonių sodybų ir sodybų vietų.
Sodybos vieta, vadinama Vailokaityne, Pikžirnių kaime, Sintautų seniūnijoje (I41).
Šiame kaime 1886 m. gimė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, finansininkas, visuomenės ir politikos veikėjas Jonas Vailokaitis. Baigęs Petrapilio prekybos pramonės institutą, grįžo į Lietuvą ir ėmėsi aktyvios ekonomisto, pramonininko, politiko veiklos. Su broliu Juozu 1912 m. Kaune įsteigė Prekybos ir pramonės draugiją. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, buvo išrinktas į Seimą. 1919 m. Kaune įkūrė Ūkio banką, kuris skyrė stipendijas užsienyje besimokantiems studentams. Mirė 1944 m. Vokietijoje. Gimtinės vietą mena koplytstulpis.
Sodybos vieta, vadinama Staugaityne, Tupikų kaime, Žvirgždaičių seniūnijoje (I42).
Tai Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, vyskupo, visuomenės veikėjo Justino Staugaičio (1866–1943) gimtinė. Jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigė Seinų seminariją. Kunigavo įvairiose vietose Lenkijoje ir Lietuvoje. 1906–1909 m. buvo Lekėčių klebonas. Aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1926 m. paskirtas Telšių vyskupu. Įsteigė Telšių kunigų seminariją. Išleido keliolika religinio turinio knygų. 1934 m. - apysaką „Tiesiu keliu" kaip atsvarą Vinco Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly". Parašė atsiminimų. Sodybos vietoje pastatytas koplytstulpis (autorius V. Cikana).
Sodybos vieta, vadinama Banaityne, Vaitiekupių kaime, Sintautų seniūnijoje (I43).
Šiame kaime 1866 m. gimė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas Saliamonas Banaitis. Mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Peterburge studijavo buhalteriją ir komerciją. 1905 m. Kaune įsteigė spaustuvę. Bendradarbiavo spaudoje, redagavo „Žemdirbių balsą". 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Mirė 1993 m. Kaune. 1996 m. sodybos vietoje atidengtas paminklinis akmuo.
Sodybos vieta Kubilėlių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje (I150).
Čia gimė kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930), pasirašinėjęs Rygiškių Jono slapyvardžiu. Sodyba buvo pačiame pasienyje, prie Šešupės. Dėl valdžios persekiojimų (tėvas padėdavo kontrabandininkams pereiti sieną) Jablonskiai persikėlė į Meištus prie Naumiesčio, o dar vėliau – į Rygiškes prie Griškabūdžio. Karo metais sodyba sudegė. Sodybos vietoje atidengtas paminklinis akmuo su žodžiais: „Šioje sodyboje gimė lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis". J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšmingi lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.
Sodyba Rygiškių kaime, Griškabūdžio seniūnijoje (I R220).
Jono Jablonskio sodybą rasite pavažiavę apie 1,5 km Pilviškių link ir radę rodyklę sukti į dešinę. 1877 m. į šį kaimą persikėlė Jablonskių šeima. Čia, būdamas ir gimnazistas, ir studentas, ir mokytojas, Jonas Jablonskis sugrįždavo atostogų. Čia jis skaitydavo, rašydavo, grieždavo smuiku, padėdavo tėvams dirbti ūkio darbus. Yra išlikęs gyvenamasis namas, kuris pastatytas pagal XIX a. pab. – XX a. pr. zanavykų etniniam regionui būdingus ūkininko namo bruožus. Viename namo gale įkurtas J.Jablonskio memorialinis muziejus, kuriame eksponuojami kalbininko moksliniai darbai, šeimos, giminės nuotraukos, skirta vietos žymiems iš šio krašto kilusiems žmonėms. Kitame gale gyvena sodybos prižiūrėtojas. Taip pat išlikusi ir klėtelė. Dabar sodyboje vyksta įvairūs renginiai: kalbininko jubiliejai, kaimo teatro šventės „Klėties teatras", kanklininkų seminarai-stovyklos ir kiti.
Sodyba Rygiškių kaime Griškabūdžio seniūnijoje (I R354).
Šiame kaime gimė ir vikaras, rašytojas Antanas Tatarė (1805-1889). Pirmas žymus Užnemunės rašytojas. Švietėjas, pratinęs žmones prie knygos, mokęs ūkininkavimo. Patys kūrybiškiausi 15 metų praleisti Lukšiuose. Čia kun. A. Tatarė parašė geriausias savo knygas: „Pamokslai išminties ir teisybės" (1851), „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos" (1848) ir „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę" (1849). Nuo 1855 m. dirbo Sintautų klebonu. Apkaltintas rėmęs 1863 m. sukilimą, buvo ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. grįžęs iš tremties apsigyveno Lomžoje. Ten 1889 m. mirė ir palaidotas.
Gimtoji Antano Skelčio sodyba (stuba ir tvartas) Žalvėderių kaime Žvirgždaičių seniūnijoje (G526 K).
Šioje sodyboje gimė būsimasis kunigas, saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje Antanas Skeltys (1884-1960), iškilus tautos ir bažnyčios veikėjas, jaunimo globėjas, auklėtojas ir švietėjas, šiam tikslui paaukojęs 30 metų. 1902 m. išvyko į Italiją pas tėvus saleziečius, ten 1914 m. įšventintas į kunigus. 1934 m. grįžo į Lietuvą ir Vytėnuose, buv. Zamkaus dvare, įsteigė saleziečių centrą užsiimti švietėjiška veikla, rūpintis jaunimu, padėti neturtingų šeimų vaikams siekti mokslo žinių. 2001 m. kunigo atminimui pastatytas koplytstulpis.
Trobesiai pastatyti apie XIX a. vidurį. Iki mūsų dienų išliko charakteringas šiam kraštui gyvenamas namas - stuba (seniausia rytinė jos pusė). Pradžioje žemės turėta mažiau, vėliau dar nusipirkus žemės, 1899 m. pristatytas antrasis (vakarinis) stubos galas. Tvartas pastatytas tarpukario laikotarpiu.
Sodyba Sutkiškių kaime Kriūkų seniūnijoje (I V1273).
Tai rašytojų brolių Stasio ir Vytauto Tamulaičių tėviškė. Sodyba (išlikęs tik gyvenamasis namas) yra apie 3 km nuo Žemosios Panemunės prie kelio į Kriūkus. Pasiekti pėsčiomis ją galima per senąjį sodą pakilus į kalną. Automobiliu reikėtų dar pavažiuoti Kriūkų link, pakilti į kalną ir pasukus į kairę važiuoti apie 1 km.
V. Tamulaitis gimė šioje sodyboje 1913 m. Nepriklausomos Lietuvos laikais išleido šešias knygas vaikams. Populiarios „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai" (1935), „Vytuko užrašai" (1937), „Naktis ant Nemuno" (1938). Mirė 1993 m.
S. Tamulaitis gimė 1909 m. Bendradarbiavo spaudoje („Ryte", „Ūkininke", „Ateityje", „Karyje" ir kt.), išleido novelių knygą „Rudens melodijos" (1938). Mirė 1982 m. Sent Pitersberge (Florida). Po mirties išėjo straipsnių rinkinys „Gyvenimo vingiuose" (1989).
Sodybos vieta ir paminklas Gyliškių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje (I V1272)
Čia 1919 m. gimė baletmeisteris, šokių ansamblio „Lietuva" vadovas (1946-1981) Juozas Lingys. Kūrėjo darbui J. Lingys ruošėsi labai rimtai. Su ansambliu važinėdamas po Lietuvą, visur ieškojo pagyvenusių žmonių ir iš jų užrašinėjo liaudies šokius, o tuometiniame Lietuvių tautosakos rankraštyne nusirašė beveik visą ten sukauptą medžiagą. Maždaug iki 1960 m. jo kūryboje vyrauja grynos liaudies intonacijos, šokių stilizacija saikinga.
Pirmasis J. Lingio sukurtas šokis buvo „Sadutė" – lietuvaitės taurumo ir nuoširdumo paveikslas. Priešingos nuotaikos vyrų šokis „Džigūnas" – jaunystės veržlumo ir jėgos proveržis. Humoristinės choreografijos gaidomis nusėtas šokis „Gaidys". „Jievaro tiltas" artimas folkloriniam šokiui, tačiau jo nuotaikai perteikti būtinas subtilus adventinis iškilmingumas. Būtina paminėti penkis „Jonkelius" - kadrilinio tipo liaudies šokius, „Aštuonnytį" – kūrybiškai ir meniškai parodantį audimo procesus, humoristinę „Senbernio polką", vestuvinių papročių kupiną „Veliuoniečių" ir „Zanavykų aplinkinius", „Kūlimo šokį", „Kupolinį", „Vyžos šokį".
Iš daugiau nei pusantro šimto jo sukurtų šokių didesnė pusė nuolat šokama mėgėjų meno kolektyvų, o kelios dešimtys tapo vadinamojo aukso fondo turtu. Keturiose jo parengtose knygose „Sceninis lietuvių liaudies šokis" išspausdinta beveik šimtas šokių su folkloriniais ir istoriniais aprašais.
J. Lingys mirė 1984 m. Šakių miesto parkas pavadintas J. Lingio vardu.
Sodyba ir paminklinis akmuo Sintautų mstl., Sintautų seniūnijoje (I R223)
Tai poeto Prano Vaičaičio (1876-1901) tėviškė. Jis mokėsi Sintautų mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą. Peterburge P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba.
P.Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų - 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe - dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus). Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe", „Vienybėje lietuvninkų", „Ūkininke". Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje. Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.
Poetui sodybos kieme pastatytas paminklas (autorius K. Krasauskas, 1996). Sodyba pasikeitusi: pastatytas naujas mūrinis gyvenamas namas, klėtelė, senieji pastatai nugriauti. Suremontuotame name įrengtas memorialinis kambarys. Šioje sodyboje iki 2023 m. buvp minimi poeto jubiliejai, vyko renginiai.
Nuo 2023 m. sodybos muziejinėje ekpozicijoje saugoti eksponatai perduoti eksponuoti senąjai Sintautų mokyklai. Kaip lankomas objektas sodyba yra apžiūrima tik iš išorės į pastatus patekti nėra galimybės. Toks noras išreikštas pastatų savininkų.
