Beveik kiekviename rajono kampelyje galime pasigėrėti dažnai jau apleistais ir apgriuvusiais, tačiau dramatiškus tautos istorijos įvykius dar menančiais dvarais. Išlikę dvarai Lukšių, Gelgaudiškio, Kidulių, Kriūkų, Lekėčių seniūnijose. Svarbiausi, geriausiai išlikę, daugiausiai lankytojų sutraukiantys yra Zyplių, Gelgaudiškio, Ilguvos, Kidulių ir Kaimelio dvarai.
Dvarai praeityje buvo ir dabar yra svarbūs kaip kultūros židiniai. Dvarininkai buvo meno kūrinių, architektūros statinių užsakovai ir mecenatai. Dvarų sodybos ėmė nykti po I-ojo pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų, ypač sparčiai - sovietinės okupacijos metais jas nacionalizavus.
Tačiau padidėjęs dėmesys dvarų kultūrai kelia viltį, kad laikui bėgant bent jau geriausiai išlikę dvarai bus atstatyti, kad į juos sugrįš meno, muzikos, grožio ir išminties dvasia. Šia linkme jau eina Zyplių, Gelgaudiškio ir Kidulių dvarai, kuriuose vyksta aktyvi ir įvairiapusė kultūrinė veikla.
Saugome 12 dvarų sodybų, tačiau daugumos dvarų sodybų išlikę tik fragmentai. Saugomas ir 1 kompleksas - Ilguvos dvaro sodybos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių kompleksas. Tai geriausiai išlikęs medinis dvaras.
Zyplių dvaro sodyba- viena iš sodybų, kurios daugelis pastatų šiandien jau restauruoti ir įveiklinti.
Dvaras. Dabartinio dvaro istorija prasideda nuo Senųjų Zyplių - dvarelio, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė, o nuo 1807 m. atiteko kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, kuris gavo jį už nuopelnus kare su Napoleono armija. 1813 m. J.Poniatovskiui žuvus, dvaras atiteko jo seseriai Teresei Tiškevičienei, kuri gyveno Paryžiuje ir Zypliuose beveik nesilankė. T. Tiškevičienė netrukus Zyplius pardavė Plocko gubernijos dvarininkui Janui Bartkovskiui. Pastarasis šalia Lukšių įkūrė dvarą ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Čia 1845-1855 m. buvo pastatyti vienaukščiai, kuklūs, mūriniai, klasicistinio stiliaus dvaro rūmai, dvi simetriškai rūmų atžvilgiu išsidėsčiusios oficinos, ūkiniai pastatai, įsteigta parapinė mokykla. Po J.Bartkovskio mirties nuo 1855 m. dvarą valdė jo podukra Joana Volfers-Kučinskienė. Vėliau Zyplių dvaras atiteko jos dukrai Liudvikai Ostrovskienei. Ši Zyplius pardavė grafui Tomui Potockiui (1860–1912), kurio pastangomis 1898-1901 m. rūmai buvo perstatyti ir tapo puošnesni, įgavo originalių neobaroko formų. Nuo 1924 m. iki 1944 m. Zyplių dvare buvo įsikūrusi žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1919 m., lenkams užėmus Seinus, čia keletą metų buvo kunigų seminarija. 1944 m., pasitraukus vokiečiams, buvo įkurta karo ligoninė. Tarybiniais metais čia buvo įsikūrusi kolūkio valdyba. Jai išsikėlus į Lukšius rūmai liko beveik nenaudojami ir jų būklė nuolat blogėjo: prakiuro stogas, vietomis apgriuvo sienos, iro balkonai, išbyrėjo langai, buvo išplėšyta vidaus įranga. Zyplių dvaras yra vienas jauniausių dvarų Lietuvoje. Jo istorija nesiekia 200 metų.
Pagrindiniai rūmai po restauravimo 2012 m.
Pagrindiniai rūmai iki restauravimo (2012 m.)
Arklidės. Parodų ir ekspozicijų salė
Parkas. Šis parkas yra vienas didžiausių Lietuvoje, jis užima 21 ha teritoriją. „Netaisyklingo geometrinio išplanavimo Zyplių dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. viduryje. Pradžioje čia augo tik vietiniai miško medžiai ir buvo įrengta takų sistema. Parką gerokai pertvarkė Tomas Potockis - iškasė du tvenkinius, pasodino iš Lenkijos parsivežtų egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, voljerų fazanams, pavėsinių. Parteryje priešais rūmus buvo įrengtas fontanas, per kanalus nutiesti lieptai. Vakarinėje dalyje buvo pasodinta 200 m ilgio balzaminių tuopų alėja" (L. Januškevičius, „Lietuvos parkai", 2004). Šiuo metu čia auga 29 svetimžemių sumedėjusių augalų rūšys ir formos. Parko pasididžiavimas Zyplių Ąžuolas - buvo paskelbtas gamtos paminklu. 2009 m. nugriuvo sulaukęs apie 360 metų (kamieno apimtis – 630 cm, medžio aukštis – 34 m).
Pastatų išdėstymas. Išlikę 11 pastatų. Dvaro sodybą sudaro du pagrindiniai sektoriai: reprezentacinis (rūmai ir dvi oficinos) ir ūkinis-gamybinis (virtuvė, karvidė, arklidė, vežiminė, amatininkų namas, du svirnai, šunidė).
Dvaro atstatymas. Nuo 2002 m. Lukšių seniūno Vido Cikanos iniciatyva pradėti dvaro tvarkymo ir atstatymo darbai. Šiuo metu restauruoti rūmai, amatininkų namas, vežiminė, arklidės, oficinos, virtuvė.
Veikla. Pagrindiniuose rūmuose veikia Lukšių laisvalaikio salė, objektas lankomas turistų kaip lankytinas objektas.
Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame - keramikos dirbtuvės. Sutvarkytos arklidės pritaikytos intensyviai kultūrinei veiklai. Čia rengiami kasmetiniai respublikiniai tautodailininkų plenerai „Zyplių žiogai", respublikiniai puodžių ir neįgaliųjų plenerai, katalikiško jaunimo stovyklos, Pažaislio muzikos festivalis, kiti profesionaliosios muzikos renginiai.
Vežiminėje ir amatininkų name veikia Zanavykų krašto muziejus.
Buvusioje dvaro virtuvėje įkurtas restoranas "Kuchmistrai".
Daugiau informacijos:
Sugrįžtantys dvarai (31) Zyplių dvaras – profesionalių ir liaudies meninkų traukos vieta.
http://issuu.com/almacikane/docs/zypliu_dvaro_pristatymas
https://www.youtube.com/watch?v=-oB7iLbvDKk
http://www.15min.lt/galerija/naujam-gyvenimui-prikeltas-zypliu-dvaras-28627#_
http://www.delfi.lt/video/perpasauli-tv/lietuvos-dvarai-zypliu-dvaras-is-arti.d?id=66378696
http://www.dvylikakedziu.lt/index.php/dvar-istorijos/88
http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/17593/
http://tic.sesupe.lt/?id=917®ion=4
http://iq.lt/gyvenimo-gurmanams/prabangos-iliuzija
http://www.zanavykumuziejus.lt/
Dvaras. XV a. buvo Gelgaudų palivarkas ir vadinosi Gedigaudiškiu. 1507 m. LDK didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo šį palivarką Jonui Sapiegai. 1585 m. nusipirko Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nusipirko Kasparas Oziembovskis. 1599 m. pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio vardas. XVIII a. Gelgaudiškį valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. 1797 m. iš A.Čartoriskio nusipirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. Pagal istorinius tyrimus, dvaro rūmų pastatas buvo pastatytas 1842-1846 m. Bet pagal turimas nuotraukas, darytas Koidelių giminės, pastatas buvo barokinis, rekonstrukcija, suteikusi pastatui klasicistinį stilių buvo atlikta apie 1845 m. Dvaro rūmų interjeras galėjo būti sukurtas jau valdant Komarui (po 1898 m). Dvarui priklausė 300 margų ploto parkas, šeimos koplyčia bei kapinės. Po 1887 metų Aleksandro III įsako, draudžiančio valdyti užsieniečiams dvarus Rusijos imperijos pasienio zonoje, Fransas Koidelis buvo priverstas parduoti dvarą lietuvių bendrovei iš keturių asmenų: J. Svido, J. Montvilos, A. Baltučio ir A. Zano. 1898 m. Gelgaudiškį iš jų nusiperka dvarininkė A. M. Komar. Po 1922 m. žemės reformos dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda, priklausanti vienuolėms šaritėms. II-ojo Pasaulinio karo metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, o vėliau - karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. - vaikų namai, iki 1966 m. mokykla-internatas, nuo 1966 m. pagalbinė mokykla. Šiuo metu rūmai nenaudojami.
Parkas. Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis - ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai daugiau nei metro skersmens. Sidabrinių klevų drevėse peri didysis dančiasnapis (paukštis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą). Dvaro parkas pereina į miško parką, kuriame galima pamatyti:
* Aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde" vadinama. Tai ypač įdomus parko elementas;
* Maždaug 3 m aukščio žemės kauburį, „asesoriaus kapu" vadinamą;
* Velnio kalną. Tai įspūdinga, daugelyje legendų minima stačiais šlaitais kalva;
* Aukščiausią Sūduvos eglę (aukštis - 42,54 m, skersmuo - 103,2 cm);
* Baronkapines. Tai baronų Koidelių kapai.
Ąžuolai sudaro didžiausią parko medynų dalį. Šie įspūdingi, gyvybingi ir didingi ąžuolai - senųjų Sūduvos girių palikuonys. Be jų parke galima pamatyti Krymo liepą, veimutinę pušį, rausvažiedį kaštoną ir kt. Parke dominuojantys ąžuolai gražiai sugyvena su liepomis, klevais, uosiais, guobomis, skirpstais, pušimis, eglėmis. 2000 m. parke įrengtas Gelgaudiškio pažintinis takas.
Pastatai. Išlikę 10 dvaro laikotarpio pastatų: rūmai, oficina, kumetynas, virtuvė, svirnas, tvartas, du rūsiai, oranžerija, bokštas. Kiti elementai: želdynai (parkas, pavieniai želdiniai, jų grupės, alėjos, eilės), vandens telkiniai, sodas.
Pagrindiniai rūmai iki restauravimo.
Pagrindiniai rūmai baigti restauruoti 2012 m.
Dvaras. Dvarvietė įsikūrusi prie Nykos upės santakos su Nemunu. 1758 m. dvarą nusipirko Veliuonos klebonas Viktoras Grincevičius - Ilgauskas. Jo giminė dvarą valdė iki XIX a. pabaigos, kai Ona Grincevičiūtė ištekėjo už garsaus lenkų kompozitoriaus ir smuikininko, Varšuvos filharmonijos direktoriaus Emilio Mlynarskio (1870-1935). Ilguva tuomet tapo mėgstama muzikų susibūrimo vieta.
Mediniai dvaro rūmai pastatyti XVIII a. pabaigoje karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambeliono Jono Grincevičiaus. Pastatas, atgręžtas į Nemuną, stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio. Mūrinės kolonos laiko trikampį frontoną priskiriamą liaudiškajam klasicizmui.
Dvare prabėgo žymios paėjusio amžiaus lietuvių dainininkės Beatričės Grincevičiūtės vaikystė. Čia dažnai lankydavosi Peterburgo dvasinės akademijos profesorius kunigas Justinas Pranaitis, dailininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolli, garsus to meto smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius Karolis Szymanowskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos ministru pirmininku Ignacy Paderewskis. Tarpukariu į Ilguvą pasisvečiuoti atvažiuodavo pasaulinio garso pianistas Arturas Rubinšteinas, rašytojas profesorius Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimelionis, dažnas svečias buvo ir kurį laiką šiose vietovėse gyvenęs rašytojas ir kunigas Antanas Tatarė, istorikas profesorius Jonas Totoraitis, kompozitorius Stasys Šimkus.
Pastatai. Išlikę 11 dvaro laikotarpio pastatų: rūmai, oficina, gyvenamasis namas, du kumetynai, kluonas, ūkinis pastatas, arklidė, smuklė, vyno rūsys, vaisių saugykla.
Informaciją apie Ilguvos bažnyčios statinių kompleksą rasite skyrelyje „Bažnyčios".
Dvaras ir parkas. Kidulių praeitį šiandien mena šimtametis parkas ir XIX a. statytas dvaro ansamblis. Istoriniuose šaltiniuose sakoma, kad šiame dvare iki 1807 metų, kol buvo pasirašyta Tilžės taika, gyveno Prūsijos karalius Vilhelmas III. Šiuo metu išlikusiuose dvaro pastatuose įsikūrusi ambulatorija ir biblioteka.
Rašytiniuose šaltiniuose Kiduliai pirmą kartą paminėti 1559 m. Valančiaus Lietuvos girių aprašyme. Tada tai buvo karališkasis kaimas, priklausęs Jurbarko dvarui. 10 Kidulių ūkininkų tuo metu turėjo saugoti aplink žaliuojančias girias - didikų medžioklės plotus. Kažkada 16 šimtmetyje šį kaimą karalius, matyt, padovanojo kuriam savo didikui. Žinoma tik, kad 1684 m. Jonas Lenartavičius Ulonas Kidulius pardavė Kauno pilies raštininkui, kurį laiką buvusiam net Lietuvos kunigaikštystės iždininkui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Šis netoliese esančiame Kaimelyje (toks kaimo pavadinimas) 1685 m. pastatė mūrinį rūmą ir tokią pat koplyčią, pašventintą Mykolo Arkangelo vardu. Vėliau čia vienas paskui kitą gyveno net trys žemaičių vyskupai. Vienas jų - Juozapas Mikalojus Karpis - čia ir mirė ir buvo palaidotas po minėta koplyčia. Tačiau ji, laiko graužiama, sunyko. Vyskupo palaikus, sako, žmonės perlaidojo, bet kur - niekas nežino.
1807 m. Kiduliuose gyveno Napoleono nugalėtojas Prūsijos karalius Vilhelmas III. Pas jį atvykdavo pasikalbėti Rusijos caras Aleksandras I. O štai nuo 1837 m. šis valsčius atiteko generolui leitenantui baronui Jonui fon Offenbergui. Jis dalyvavo 1812 m. kare ir už kovą prie Leipcigo buvo apdovanotas ,,aukso šoble". Žmonės pasakoja, kad tuomet Kidulių dvaras buvęs be galo puikus. Baronas sutvarkė parką, visur prisodino gražių, niekur nematytų gėlių. Jis labai mėgo sodininkauti ir pats prižiūrėjo sodo medžius, net oranžeriją buvo padaręs. Parke ant kalvos augančiame ąžuole įsirengė stebėjimo aikštelę. Jos pėdsakai ir šiandien dar kiek žymūs. Žmonės barono dvarą pilimi vadino.
Pastatai. Išlikę 23 pastatai: rūmai, ročiaus namas, du kumetynai, administracinis pastatas, arklininko namas, daržininko namas, penki tvartai, rūsys, grūdų sandėlis, du ūkiniai pastatai, kluonas javams, karvidė, arklidė, kalvė, alaus ir sūrių darykla, buvusi vištidė, kiaulidės liekanos (griuvėsiai).
Kidulių dvaro pagrindiniai rūmai. Gražiausia rūmų pastato dalis – belvederis, rytinėje pastato dalyje. Jis skirta stebėti patekančią saulę ir palydėti ją, kai leidžiasi. 2013 m. Nuotrauka fotografo A. Ufarto.
Kidulių dvaro pagrindiniai rūmai. 2013 m. Europos paveldo dienos renginio metu. Nuotrauka fotografo A.Ufarto
Pagrindiniai rūmai iki restauravimo 2011 m.
2020-2021 m. restauruotas Kidulių dvaro sodybos svirnas.
Atskiro dėmesio vertas pats svirno pastatas, jis statytas maždaug 1870- 80 m., vertingas architektūriniu požiūriu. Dviejų aukštų atviro raudonų plytų mūro fasadai su daugybe architektūrinio dekoro elementų. Atraktyvumo jiems suteikia skirtingo dydžio ir formų langų grupavimas poromis. Cokolyje išdėstyti kvadratiniai, pirmajame aukšte -pusapskičių arkų formų langai su viršutinės dalies apvadais, antrajame aukšte- stačiakampiai, sujungti bendru "tiudorišku" apvadu. Stoglangiai yra vadinamosios jaučio akies formos. Fasadų tarpsnius ir pastogę paryškina kampu išmūrytų plytų juostos, o centrinė dalis išryškinta dekoratyviomis mentėmis, virš stogo peraugančiomis į bokštelius, tarp kurių neogotiškas frontonėlis. Kabančiais bokšteliais puošti galinių fasadų frontonai. Bokštelių smailėse stilizuotas vimpergos motyvas. Rytiniame fasade-įvairaus dydžio langai su pusapsktitėmis arkomis.
Daugiau informacijos:
http://www.kpd.lt/sugriztantys-dvarai-29-kiduliu-dvaras-vieta-kur-pasakojamos-sekmes-istorijos/
Pagrindiniai Kaimelio rūmai yra vienaukščiai simetriniai, su paaukštinta centrine dalimi, besibaigiančia trikampiu frontonu. Neabejotina, kad L raidės formos rūmai (su priestatu vakarinėje dalyje) iškilo XIX a. II pusėje. Fasadą paįvairina toskaniško orderio keturių kolonų portikas su balkonu. Po juo – penkių pakopų laiptai, prisiglaudę prie akmenų ir plytų pamatų. Mūrinius sienų tarpsnius sujungia rąstų intarpai.
Teritoriją, kurioje šiandien stovi Kaimelio dvaras, Karaliaus duota privilegija, pirmieji valdė Krišpinai-Kiršenšteinai. Krišpinai-Kiršenšteinai, kilę iš Prūsijos kunigaikštystės, į LDK atvyko XVI a. 7-ame dešimtmetyje. Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė pilietybę, bajorystę, prisiekus ištikimybę valstybei. Remiami Vilniaus kašteliono ir Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus, gavo išskirtines teises medienos ir miško produktų gamybai ir jų realizavimui Prūsijoje bei tapo vienais stipriausių miško verslininkų Lietuvoje.
Paskutinis savininkas 1853 m. rugsėjo 16 d., pirkimo-pardavimo sutartimi Kaimelio dvarą valdė Simonas Povilaitis.
Iki šių dienų išlikę 6 pastatai: rūmai, du ūkiniai pastatai, špitolė, rūsys, rūkykla.
Dvaro pagrindiniai rūmai atlikus priežiūros fasado perdažymo darbus. 2012 m.
Daugiau informacijos:
https://www.visitsakiai.lt/lankytinos-vietos/kaimelio-dvaras/
https://www.kaimeliodvaras.lt/praeitis-i-dalis/
Žemosios Panemunės dvaras, įkurtas buvusios kryžiuočių pilies vietoje, minimas nuo XVI a. pabaigos.
Žemosios Panemunės dvaras – pamiršti Sapiegų rūmai, slepiantys didingą beveik 400 metų istoriją. Rūmai buvo pastatyti apie 1650 m, jie priklausė kunigaikščių Sapiegų, Čartoriskių, grafų Tiškevičių giminėms, kurios giminiavosi su iškiliausiomis to meto Europos aristokratų šeimomis. Didingų rūmų griuvėsiuose vis dar galima aptikti buvusios prabangos pėdsakų – sienų ir lubų puošybos fragmentų, įamžinusių čia XVII-XVIII a. dirbusių italų ir šveicarų dailininkų meistriškumą.
Šios vietos istorija. Šį dvarą valdė: didysis Lietuvos etmonas Sapiegas, didysis LDK raštininkas Andrių Kazimieras Gelgauda, didysis ATR kancleris Mykolas Frederikas Čartoriskis, paskutinysis Žemaitijos kunigaikštystės kaštelionas Antanas Stanislovas Tiškevičius. Su šiuo dvaru siejamas, čia mokytojavęs bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis ir tarpukario Lietuvos šviesuoliai – Valentinas Gustainis bei Magdalena Avietėnaitė. Dvare dažnai lankydavosi poetas Adomas Mickevičius.
Iki šių dienų išlikę dalis rūmų ir trys ūkiniai pastatai.
.jpg)
