Lietuvių kalba English
Bažnyčios

Šakių rajono savivaldybėje saugomi: 3 bažnyčios ir 3 bažnyčios statinių kompleksai, iš jų 4 medinės bažnyčios ir 2 mūrinės. Abi mūrinės (Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio  ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia) yra statytos profesionalių architektų. Vienintelė profesionaliai sukurta medinė bažnyčia yra Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, kitos medinės bažnyčios – liaudies architektūros formų. Visos saugomos bažnyčios statytos XVIII–XIX a.



 Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia (unikalus kodas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre 1014), adresas: Griškabūdžio mstl., Antano Skelčio g. 2A.

XVII–XVIII a. sandūroje pirmą kartą paminėto Griškabūdžio kaimo gale 1742–1743 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Jos fundatoriai – kunigaikščiai Teklė (Radvilaitė) ir Mykolas Servacijus Kaributai-Višnioveckiai. Šią Kudirkos Naumiesčio (Vladislavovo) senosios regulos karmelitų bažnyčios filiją 1743 m. birželio 7 d. pašventino Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius, o bažnyčią 1800 m. pašventino Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Bažnyčia buvo Kudirkos Naumiesčio karmelitų rezidencija iki vienuolijos panaikinimo 1805 m.  Karmelitams ji galėjo priklausyti iki 1830 m.

1829 m. bažnyčios dokumentuose parašyta, kad pirmoji Griškabūdžio bažnyčia sudegė, o 1823 m. vizitacijoje ir kitur nurodoma, kad nauja bažnyčia pastatyta todėl, kad ankstesnioji buvusi maža.

1792–1796 m. remiant Jurbarko seniūnui LDK Vyriausiojo tribunolo maršalkai Ignotui Potockiui ir parapijiečiams pastatyta dabartinė bažnyčia. Jos projekto autorius karmelitas Juozas Vasiliauskas, statybai vadovavo tuometinis filialistas karmelitas kunigas Jeronimas Šateika, padedamas ūkininko Andriaus Burago.

Pažymėtina, kad Griškabūdžio karmelitų bažnyčia yra vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios Lietuvoje pavyzdys. Šio unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Lubų vidurio perdanga pakelta ir imituoja veidrodinį skliautą. Aštuoniakampę dalį juosia galerija, o sienas dengia polichrominė sienų tapyba, daugiausia imituojanti architektūros elementus. XVIII a. pab.– XIX a. pr., kol čia dar buvo karmelitai, bažnyčią puošė 7 altoriai. XIX a. ir XX a. ne kartą remontuota bažnyčia išlaikė savo grožį iki šių dienų. 1870–1878 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti į 5 naujus – istorizmo stiliaus altorius. Iki šių laikų Griškabūdžio altorių ansamblis yra vienas iškiliausių Lietuvos XIX a. bažnytinės meninės kultūros paminklų ir užima išskirtinę vietą istorizmo epochos Lietuvos dailėje.

„Griškabūdžio bažnyčia yra raiškus profesionaliosios klasicizmo architektūros pavyzdys, vienas įspūdingiausių ir originaliausių medinių sakralinių pastatų visoje Lietuvoje. Naujausi konstrukcijų tyrimai parodė, kad statant bažnyčią taikyti tuo laiku modernūs ir Lietuvoje dar neišplitę medienos apdailos būdai.“ A. Jankevičienė, R. Stankevičius.

Griškabūdžio ir Kudirkos Naumiesčio bažnyčios pastatytos senosios regulos karmelitų ir abi išsaugojusios dalį jų meninio paveldo, kuris XIX a. II pusėje buvo gerokai papildytas, tačiau išlaikė karmelitiškų tradicijų tęstinumą.

Bažnyčioje gausu ypatingų meno vertybių (sieninė tapyba, altorėliai, paveikslai, skulptūros, vargonai). Vertingi pastato elementai yra ir vienaip ir kitaip papuoštos bažnyčios durys, dauguma jų pirminės.

Bažnyčios stogas buvo dengtas malksnomis, tik centrinis bokštas – skarda.

Griškabūdžio bažnyčia remontuota 1852 m., gerokai atnaujinta 1870–1878 m. 1870–1878 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti į 5 naujus, istorizmo stiliaus altorius.

1900 m. nudažytos sienos iš lauko. Pastatas atnaujintas ir apie 1910 m..

Per I Pasaulinį karą bažnyčioje sprogo granata, apgadinusi vargonus ir lubas, be to, reikėjo tvarkyti ir per laiką pasenusį stogą, tad 1922–1929 m. bažnyčia remontuota, stogas uždengtas skarda. 1971 m. remontuotas ir naujintas bažnyčios vidus.1994 –1996 m. restauruoti bokšteliai, stogo konstrukcijos, sienų elementai, stogas uždengtas nauja skarda.2013 m. Šventojo sosto programos lėšomis baigti bažnyčios fasadų restauravimo darbai.

Bažnyčios šventoriuje palaidotas kun. visuomenės veikėjas Juozas Vaičaitis (1881–1961), aprašęs brolio poeto Prano Vaičaičio gyvenimą, 1922–1961 m. klebonavęs Griškabūdžio bažnyčioje.

Bažnyčios pastatas yra viena sudėtinių Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso dalių. Kompleksą sudaro 6 dalys: Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios Kristaus Atsimainymo bažnyčia (u. k. 1014), Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso varpinė (u. k. 32409), Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso koplyčia I (u. k.32410), Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso koplyčia II (u. k.32411), Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso koplyčia III (u. k. 33412), Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso tvora su vartais (u. k. 32413).

Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia garsėja Šv. Onos atlaidais, kurie vyksta liepos pabaigoje.

Šiuo laikotarpiu Bažnyčiai reikalingi vidaus restauravimo darbai, varpinės avarinės būklės likvidavimo darbai. Ieškoma šių objekto restauravimo mecenatų.

Informaciniai šaltiniai:

Lietuvos sakralinė dailė, I tomas, VI knyga, I dalis,  2006 m.

www.kpd.lt

Nuotraukų autorius Edvinas Micuta



Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (unikalus kodas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre 24970) ir varpinė (u. k. 24971) adresas: Kidulių sen., Kaimelio k., Vilties g. 4

Pirmoji koplyčia Kidulių dvare minima 1636 m. Vėliau ji, atrodo, buvo atitekusi protestantams, nes XVII a. pab. Žemaičių vysk. Jonas Jeronimas Krispinas Kiršenšteinas iš jos iškėlė ten palaidotus ne katalikų Kidulių dvarininkų palaikus. Pirmą kartą minima šios bažnyčios konsekravimo data yra 1694 m., nors tradiciškai iki šiol laikoma bažnyčios konsekravimo diena – 1685 m. rugsėjo 29 d. (šv. Mykolo) diena.

Koplyčia buvo mūrinė, tačiau labai maža, su aukštu bokštu, kuriame buvo du, o 1790 m. – jau trys varpai. Kidulių koplyčia iš pradžių veikė kaip Jurbarko filija. 1758 m. Žemaičių vysk. Antanas Dominykas Tiškevičius išlaisvino Kidulių koplyčią nuo priklausomybės.

Ypatingos reikšmės Kidulių koplyčia/ bažnyčia buvo įgijusi, kai šalia esantį dvarą valdė du Žemaičių vyskupai – J. J. Krispinas Kiršenšteinas (vyskupavo 1695–1708 m.) ir A. D. Tiškevičius (1740–1762 m.), kurie Kiduliuose dažnai lankydavosi. 1703 m. šv. Mykolo dieną šioje koplyčioje vysk. J. J. Krispinas Kiršenšteinas suteikė Sutvirtinimo sakramentą 424 asmenims.

Po vyskupo mirties Kidulių dvarą ir bažnyčią paveldėjo LDK kariuomenės generolas majoras Antanas Tiškevičius. Dėl blogos koplyčios būklės apie 1886 m. ji buvo nugriauta.

1839 m. naujoje vietoje, Kaimelio kaime, į rytus nuo senosios koplyčios, dvaro savininkas grafas Benediktas Tiškevičius (1801 – 1866 m.) su parapijiečiais pastatė stačiakampio plano tašyto medžio bažnyčią su dviem bokšteliais pagrindinio fasado kampuose. Pastatas buvo dengtas malksnų stogu ir grįstas plytomis.

Apie 1830 m. Kaimelio ir Plokščių valdų savininkas grafas Juozapas Tiškevičius ketinęs siekti, kad Kaimelio bažnyčia taptų parapijine. Parapijinės bažnyčios statusą Kaimelio bažnyčia įgijo po I Pasaulinio karo.

1839 m. rugsėjo 20 d. suteiktas leidimas bažnyčią pašventinti.

1885 m. dabartinė bažnyčia konsekruota.

Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia – architektūrinės vertės. Didelį stačiakampį medinį pastatą dvi poros stulpų skaido į tris navas. Pastatas gana aukštas, bet jo proporcijos sunkios. Fasadų formos nesudėtingos, jose pastebimas tam tikras neostilių poveikis. Pagrindiniame fasade virš trapecinio frontono stūkso itin stambus ir už pagrindinį pastato tūrį vėliau, 1914 m., iškilęs dviejų tarpsnių bokštas, užbaigtas piramidiniu stogu. Apsidės gale, virš stogo, iškeltas dar vienas lieknas kiaurinis šešiasienis bokštelis žemu stogeliu.

Šalia bažnyčios stovi medinė varpinė (u. k. 24971), pastatyta apie 1842 m. ir daug kartų naujinta. Pristačius bažnyčios bokštą, ji tapo per žema ir per kresna. Pastato stogas piramidinis.

Su originalia, monumentalia, šiek tiek eklektiška bažnyčios išore kontrastuoja erdvus, šviesus, jaukus interjeras.

Bažnyčios erdvėje vyrauja iš kitų paprastojo interjero komponentų puošnumu išsiskiriantys sakykla ir trys neobarokiniai altoriai, po rekonstrukcijos nenustatyta stalių ir drožėjų dirbtuvė suteikė jiems neobarokinį dekorą.

Vargonai sukurti 1804 m. žymaus XVIII a. pab.–XIX a. pr. Rygos vargonų meistro Teodoro Tidemano. Tai vieninteliai Lietuvoje dokumentais įrodyti šio meistro vargonai. Kaimelio bažnyčia juos įsigijo 1805 m. Jie nedideli, vieno manualo, be pedalų, šešių balsų. Nors instrumentas nedidelis, tačiau šešių balsų vamzdyno garsai gerai užpildo bažnyčios erdvę. Itin reto aukščio Jolla 1‘registras neturi analogų nei Lietuvos, nei gretimų šalių vargonuose.

2018 m. blogos būklės vargonai klebono iniciatyva, rėmėjų ir parapijiečių lėšomis pradėti restauruoti. 2021 m. tęsiama  restauracija, renkamos lėšos jų restauravimui.

Tikima, kad bažnyčioje, kurią valdė trys vyskupai, netrukus atgis istorinių vargonų muzika. Restauravus vargonus bažnyčia taps visuomenei atviresnė.

Parapijiečiai tiki, kad tai svarbiausias akcentas, kuris pritrauks daugiau tikinčiųjų į šv. mišias, kuriose grojama gyva vargonų muzika. Tai svarbus traukos objektas ir akcentas viešinant informaciją apie paveldo objektus. Akcentas, kuris lankytojams kalba pats už save kviesdamas pasiklausyti istorinių vargonų muzikos.

XX a. pr. bažnyčią papuošė M. K. Čiurlionio paveikslas „Šv. Rokas". Paveikslas – savitas, įdomus M. K. Čiurlionio darbas, priklausantis jo kūrybos palikime negausiai religinių katalikiškų kūrinių grupei.

Šis kūrinys bažnyčią puošė iki 2018 m. Šiuo metu bažnyčioje yra šio paveikslo kopija. Originalas restauruotas ir laikinai saugomas M. K. Čiurlionio muziejuje.

Daugiausia tikinčiųjų sutraukia Šv. Roko atlaidai, vykstantys rugpjūčio mėn.

Tvarkybos darbai:

  • Rekonstruota 1914 m.;
  • 1980 m. atliktas bažnyčios remontas, kurio metu naujai dekoruotas vidus;
  • Remontuota XX a. II p.;
  • Restauruota 2005–2009 m.

Informaciniai šaltiniai:

Lietuvos sakralinė dailė, I tomas, VI knyga, I dalis,  2006 m. www.kpd.lt

Nuotraukų autorius Andrius Ufartas



Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (unikalus kodas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre 1612) adresas:  Kriūkų sen., Ilguvos k.

Pirmoji koplyčia Ilguvoje minima apie 1758 m. 1767 m. paminėta nauja medinė bažnyčia, kurią 1813 m. sudegino žaibas.

1813–1814 m. Ilguvos dvaro savininko našlės Kristinos Karpytės-Grincevičienės ir parapijiečių lėšomis pastatyta ir 1814 m. pašventinta Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia.

1822 m. rugpjūčio 18 d., dvyliktą sekmadienį po Sekminių, Šventojo Kryžiaus titulu viešai ir iškilmingai konsekruota Ilguvos parapijinė bažnyčia.

Darni Ilguvos bažnyčios architektūra liaudiškai paprasta. Pavienėse pastato formose-bokštelių siluetuose, langų apvaduose, vidaus kolonose ir kt. pastebimi baroko bei klasicizmo bruožai.

Dabartinė bažnyčia – stačiakampio plano trinavė pseudobazilikinė bažnyčia su stačiakampe apside, užsibaigiančia dviaukšte pietine zakristija, dešinės navos erdvę pratęsiančia vakarine zakristija bei rūsiu po presbiterija.

Svarbiausi bažnyčios interjero akcentai yra trys altoriai, krikštykla ir sakykla. Didysis Šv. Kryžiaus Išaukštinimo altorius pasižymi neįprasta sandara. Bažnytiniai archyvai leidžia teigti, kad 1814 m. pastatytoje bažnyčioje šis altorius įrengtas 1821 m. ir buvo pertvarkytas į du, įrengtus vienas virš kito. Dviaukštis dviejų mensų didysis altorius – retas, nors ir ne vienintelis XVIII–XIX a. Lietuvoje. Minėtina, kad Ilguvos altorius pastatytas atkartojant didžiojo Žemaičių Kalvarijos altoriaus formą.

Krikštykla altorėlio formos, su varine krikštytuve ir paveikslu. Klasicistinė krikštykla nedaug pakitusi nuo XIX a.

Ilguvos bažnyčioje šiandien stovi vargonai, datuojami XIX a. vid. Žinių apie jų meistrus nerasta, tačiau sprendžiant iš instrumento kokybės galima teigti, kai tai vietinių vargondirbystės amatą pramokusių meistrų kūrinys. Šie vargonai buvo remontuoti 1899 m.

Ilguvos bažnyčios vargonų prospektų forma panaši į Sutkų bažnyčios vargonų. Šiandien vargonuose

skamba 10-ties registrų vamzdynas, dar vienas registras panaikintas po rekonstrukcijos XX a.

Rugpjūtį Ilguvoje vyksta Šv. Izidoriaus atlaidai.

Remontuota po II Pasaulinio karo. Nuo 2020 m. pradėti bažnyčios ir varpinės projektavimo, tyrimų ir tvarkybos darbai.

Ilguvos dvaro sodybos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių kompleksą sudaro:

  • Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (u. k.1612);
  • varpinė (16101); (u. k.29482);
  • špitolė (u. k.29483);

Daugiau informacijos ir kontaktai Šakių rajono savivaldybės interneto svetainėje www.sakiai.lt

Informaciniai šaltiniai:

Lietuvos sakralinė dailė, I tomas, VI knyga I dalis,  2006 m.

www.kpd.lt

-----



Žemosios Panemunės (Kriūkų sen.) Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios pastatų (bažnyčia ir koplyčia) kompleksas (G497 K).

Pirmoji medinė koplyčia Žemojoje Panemunėje buvo pastatyta 1732 m. vietos dvaro savininkės Antaninos Sibilės Valdštein- Sapiegienės rėmimu. Panemunės koplyčia nebuvo parapinė, Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše apie 1774 m. minima kaip Vilkijos parapijos teritorijoje esanti viešoji koplyčia. Vėliau, perėmus Tiškevičių giminei valdyti Seredžiaus ir Panemunės dvarus, Panemunės koplyčia priklausė Seredžiaus parapijai. Panemunės valdą nupirkęs Marijampolės pavieto bajorų maršalka Juozapas Fergisas, 1827 m. surašė bažnyčiai naują fundacijos dokumentą, kuris buvo pagrindas parapinei beneficijai steigti. Koplyčia stovėjo prie Nemuno, kurią dažnai užliedavo potvyniai. 1829 m. koplyčia buvo visiškai sugriauta. Ilgą metą buvo statomi laikini maldos namai iki 1875 -1877 m. Per šį laikotarpį kun. J. Marmos rūpesčiu, už senos Tiškevičiaus fundacijos ir tuometinės dvaro savininkės Jadvygos Fergisaitės-Zanienės ir parapijiečių lėšas buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia nebe Nemuno slėnyje, o ant aukšto šlaito. 1878 m. balandžio 28 d. nauju Šv. Vincento Pauliečio titulu bažnyčią pašventino dekanas Saliamonas Oleka.

1877 m. pastatyta bažnyčia yra architektūros paminklas. Bažnyčia tinkuota, neorenesansinių formų, stačiakampio plano, vienabokštė, su siaura apside ir žemomis zakristijomis. Ji neoromaninio stiliaus, stačiakampio plano, vienabokštė, su siaura apside ir žemomis zakristijomis. Vidus 3 navų, atskirtų stulpais. Vertingos bažnyčioje esančios 2 pranašų skulptūros (D V2590).


Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios PR šventoriaus dalyje palaidoti kunigai Simonas ir Juozas Skinkiai ir Juozas Juškaitis. Kunigai Simonas ir Juozas Skinkiai buvo draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojai, knygnešių rėmėjai, tautosakininkai. Kunigas Juozas Juškaitis užsiėminėjo antisovietine veikla už kurią dešimt metų kalėjo pataisos darbų lageryje Permės srityje.

Žemojoje Panemunėje birželio mėnesį vyksta Šv. Vincento atlaidai.

Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio parapija ...

  undefined



Sutkų (Kriūkų sen.) Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčia (AtV622) 

Leidus Žemaičių vyskupui Jonui Dominykui Lopacinskiui pirmoji medinė koplyčia Sutkuose buvo pastatyta 1763 m. Ilgainiui Sutkų koplyčia virto Švč. M. Marijos Belaisvių Vaduotojos titulą turinčia bažnyčia. 1824 m. pastatyta šių dienų, antroji koplyčia.Kur kas vėliau, tik 1918 m., įkurta parapija. Tuo metu bažnyčioje tarnavusio klebono Stasio Raubos dėka 1920 m. pastatyti klebonijos pastatai.

Liaudies architektūros formų bažnyčia pasižymi darniomis proporcijomis, išraiškingu siluetu. Stačiakampio plano bažnyčia yra pseudobazilikinė. Centrinę navą pratęsia presbiterija su trisiene apside ir koplyčia iš pietų pusės. Įdomi skardinto stogo konstrukcija: pagrindinio tūrio su presbiterija stogas – dvišlaitis, apsidės – trišlaitis, o šoninės navos turi atskirus vienšlaičius stogelius. Iš pagrindinio fasado trapecijos formos skydo kyla keturkampis į stogą įsikirtęs bokštelis. Bokštelis turi keturias stačiakampias garsines angas, piramidinį stogelį ir stambų svogūninį kryžiaus postamentą bei ornamentuotą kryžių. Dar vienas trapecijos formos postamentas su kryžiumi iškeltas ant apsidės kraigo. Priekiniame fasade – dvivėrės durys su rombo pavidalų raštu ir švieslangiais. Virš jų – dekoratyvus stogelis su trikampiu eglute apkaltu frontonu. Stogelis ir dvi durų šonuose esančios mentės yra tarsi portiko imitacija. Antrajame fasado tarpsnyje – keturkampis su apvadu langas, skirtas apšviesti choro erdvei. Šoninių navų langai taip pat keturkampiai, tačiau dekoratyviai įstiklinti, sukuriant kryžiaus ornamentą. Bažnyčia apkalta vertikaliai, lentų sujungimai užkalti lentjuostėmis. Į maldos namus veda dviejų pakopų laipteliai.

Bažnyčioje gausu meno kūrinių: 3 altoriai su šventųjų skulptūromis (D V4816), paveikslas „Marija, krikščionių globėja" (D V2583).

Įdomus Švč. M. Marijos Belaisvių Vaduotojos bažnyčios interjeras – navų dalis nesuskaidyta stulpais. Navas dengia plokščios lubos. Puošniausias – centrinis didysis altorius su reljefiškai išdrožinėtais plačiais sparnais bei „Marijos krikščionių globėjos“ paveikslu. Šoniniai altoriai, derantys prie centrinio altoriaus, taipogi yra barokinės raiškos, tačiau kuklesni. Bažnyčią taip pat puošia skulptūros „Nukryžiuotasis I“, „Nukryžiuotasis II“ ir „Šv. Barbora“. Vargonų choras papuoštas pjaustiniu ornamentu dekoruota lentų tvorele. Vargonų prospektas atkartoja lyros formą. Įdomu tai, kad praeityje bažnyčios sienos buvo ne dažytos, o aptrauktos drobe. Dabar interjere paliktas natūralus medis.

Sutkų bažnyčios šventorius, kuriame yra kapinės, lurdas, aptvertas medinių statinių tvora.

 



Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (AtV623),  Kudirkos Naumiesčio m. Bažnyčios g. 28.

1642 m pastatyta koplyčia. Ji 1644 m. paskirta karmelitams, kurie 1680 m. pastatė medinę, o 1781-1783 m. – mūrinę bebokštę bažnyčią. Per 1803 m. miesto gaisrą bažnyčia apdegė, vienuolynas sudegė. 1805 m. Prūsijos valdžia vienuolyną uždarė. Kunigo Juozapo Marmos rūpesčiu 1870 m. pristatyti bažnyčios bokštai. 1914 m. patrankų sviediniai apgadino bažnyčios bokštus, pramušė lubas. 1944 m. sudegė stogas, nugriuvo bokštai. Po karo kunigo Garmaus rūpesčiu uždengtas stogas, restauruotas vidus. 1950 m. atstatyti žemesni bokštai.

Bažnyčia mūrinė, vėlyvojo baroko stiliaus, turi klasicizmo elementų, stačiakampio plano, bazilikinė, su pusapskrite apside ir bokšteliu. Vidus 3 navų, dengtų skliautais. Bažnyčioje įrengti 9 altoriai. Vertingas bažnyčios altorius su skulptūromis (D V2593).

Pagal pirminę ikonografinę programą bažnyčios fasade ir vartuose buvo išaukštinta Jėzus Kristus, Švč. Mergelė ir, kartu su sv. Juozapo atvaizdu, visa Šventoji Šeima.. Šv. jadvygos , šv. Kazimiero ir Čenstakavos Švč. Mergelės atvaizdais išreikšta pagarba ir pasitikėjimas svarbiausiais Lietuvos (ir Lenkijos) šventaisias globėjais.

Interjere vyrauja aiškios ir šviesios erdvės, saikinga puošyba.

Vartai su skulptūromis- puošniausias šios paskirties statinys Vilkaviškio vyskupijoje.

Daug lankytojų į Kudirkos Naumiestį sutraukia seniūnijos vasaros šventė, kuri vyksta per Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus birželio pabaigoje - liepos pradžioje.

    


Paskutinis atnaujinimas: 2024-05-02 13:24:39