Indoeuropiečių kalbų studijoms lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, įsiklausęs į lietuvių kalbą, sutiks, kad tai gražiausia kalba. Jei norite išgirsti kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą ir klausykitės“. Antoine Meillet, prancūzų lingvistas.

Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Tai graži idėja, atskleidžianti gimtosios kalbos svarbą kiekvienos tautos gyvenime. Šiais laikais svarbu išsaugoti savo gimtąją kalbą, kaip vieną iš svarbiausių tautos savasties požymių, nes globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Kalboje atsispindi tautos mąstymas, savitas pasaulio suvokimo būdas, liaudies išmintis. Mes, lietuviai, didžiuojamės savo gimtąja kalba – seniausia išlikusia indoeuropiečių kalba, dešimtmečius naikinta, bet ištvėrusia, išlikusia, išsaugota, apginta. Žvelgiant į tuos sunkius lietuvių kalbai laikus, vertėtų dar rūpestingiau ją saugoti ir ja puoštis. Lietuviai nuo seno labai brangino savo kalbą. Jos nesunaikino nei lenkinimas, nei rusinimas, nei tremtys. Jau mūsų seneliai jautė žodžio skonį burnoj. Jie mokėjo pasaką pasekti, mįslę įminti, paukščio giesmelę pamėgdžioti, žaidimą pažaisti, greitakalbę – greit greit pasakyti. Mūsų seneliai mokėjo pašmaikštauti, pajuokauti, vienas iš kito nepiktai pasijuokti, pasišaipyti… Vienu žodžiu – neieškodavo žodžio kišenėje.

„Lietuvių kalba, kaip tas senas marmuro paminklas, stovi ir dabar nenustojęs savo blizgesio po daugelių žmonijos šimtmečių. Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atidengia mums daugelį senos civilizacijos paslapčių, reikšmingai išplečia lingvistinio mokslo akiratį ir praplečia žmonijos tamsios praeities pažinimą“. E. Rečius, profesorius lingvistas.

Parengė savivaldybės kalbos tvarkytoja Rimutė Grušienė