(g. 1916 m. Leonpolės k., Sintautų valsč.). Šakių garbės pilietis, dailininkas.
Mokėsi Sintautuose, vėliau – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1936 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs kaip karininkas išėjo į atsargą. 1938 m. įstojo į VDU Kaune, bet mokslų nebaigė. Dirbo Vievio muitinėje, o vokiečių okupacijos metais – prekyboje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1948 m. visam laikui apsigyveno Kanadoje, Barrie mieste. Dirbo įvairius darbus, daugiausia prie statybų, bet kūrė ir medines skulptūras, tapė paveikslus, drožė bareljefus ir kt. Beveik visus savo darbus padovanojo Zanavykų krašto muziejui, skyrė lėšų įrengti jų ekspozicijai skirtą kambarį. R. Stepulaičiui suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1996 m. – Šakių Garbės piliečio vardas.
(g. 1917 m. Plynių k., Lukšių valsč. – mirė 2006 m. spalio 17 d. Notingeme, 2009 m. perlaidotas Lukšių kapinėse). Šakių garbės pilietis. Mokėsi Lukšiuose. 1938 m. buvo pašauktas atlikti būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atlikęs karinę tarnybą iki 1944 m. Lietuvos policijoje dirbo policininku.1944 m. liepos pabaigoje su visa Sintautų policijos nuovada traukėsi į Vakarus. 1947 m. nuvyko į Angliją. Su šeima gyveno Notingeme. Čia įsitraukė į visuomeninę veiklą, ypač Lietuvos išlaisvinimo krypties. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje tapo aktyviu jos rėmėju. Daug savo minčių išdėstė straipsniuose, kurie buvo spausdinami įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Norėdamas prisidėti prie savo gimtojo krašto istorijos išsaugojimo paaukojo Zanavykų krašto muziejui daugiau kaip 20.000 USD. Nemažai lėšų iš savo santaupų skyrė Lukšių neįgaliųjų žmonių rėmimui, savo lėšomis prisidëjo ir prie Šakių dekanato muziejaus patalpų remonto. 1994 m. Juozui Domeikai suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1999 metais – Šakių Garbės piliečio vardas.Yra įkurtas Juozo Domeikos labdaros fondas, į kurį įsitraukė dar 2 išeiviai: dr. Juozas Kriaučiūnas iš Putnamo ir Kazimieras Januta iš Los Angeles.
(g. 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčiuose) – Lietuvos fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas. Dirbo pašte, Lekėčių valstybinio draudimo inspektoriumi. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje. 1956-1960 m. Kauno raj. laikraščio redakcijos korespondentas. 1963-1993 m. ELTA fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Leidžia iliustruotą Šakių krašto šviesuolių enciklopediją „Novužės krašto vaikai“. Žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys. Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys. 1989 m. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo iniciatorius. 1990 m. – Vinco Kudirkos premija. 1997 m. – Ievos Simonaitytės premija. Už zanavykų krašto garsinimą, istorijos tyrinėjimus, straipsnius, fotografijų apybraižas ir nenuilstamą darbą 1999 metais suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.
(g. 1933 liepos 15d. Gegužių k., Šakių raj.) – ne tik Šakių krašte, bet ir visoje Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas. 1940 metais pradėjo lankyti Tvirbūtų pradinę mokyklą, po to įstojo į Kriūkų progimnaziją, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. 1950 m. su draugais įkuria slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu“ Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Už slaptos organizacijos veiklą A. Vaičiūną su draugais sulaikė ir 1951 m. tardė NKVD kalėjime Kaune, tais pačiais metais nuteisė 25 metams ir išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties grįžęs į Lietuvą 1961 m. baigė Prekybos technikumą. Dirbo Respublikinėje turizmo taryboje, aktyviai rašė straipsnius „Kultūros barams“, „Mūsų gamtai“. Išleido keletą knygų turizmo tematika. 1964 m. tampa Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju. Rūpinasi knygynų tinklo veikla ir plėtra, formuoja knygų asortimentą. A. Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuvos radijui kas savaitę rengdavo laidas apie knygų naujienas. Apie iš Šakių krašto kilusius žymius žmones rašė į užsienio spaudą (Lenkijoje – „Aušra“, Vokietijoje – „Krivūlė“, Kanadoje „Nepriklausoma Lietuva“). Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“. Išdirbęs 30 metų knygų pasaulyje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti Beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais – P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo Šakių rajono Metų žmogumi, o 1999 metais jam suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.
VšĮ „Solidarity” įkūrėjas, net kelių šalies savivaldybių Garbės pilietis, ne vienu valstybiniu apdovanojimu pagerbtas ir geradario vardą tautoje pelnęs Vokietijos pilietis. Kartu su VšĮ „Solidarity“ jis jau 20 metų kovoja su skurdu Lietuvoje. Per šiuos veiklos metus suteikta pagalba 77 daugiavaikėms šeimoms, kuriose gyveno 484 vaikai. Pagalbos projektams skirta per 3 milijonus litų. Už veiksmingą paramą Gerhardas J. Carlas buvo ne kartą viešai pagerbtas. Svarbiausi apdovanojimai: Respublikos Prezidento suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Lietuvos Respublikos Seimo padėkos medalis, Vilkaviškio rajono Garbės piliečio vardas, Šakių rajono Garbės piliečio vardas, Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Kalvarijos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Marijampolės miesto Garbės piliečio vardas, Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklas, populiarios televizijos laidos „Bėdų turgus” „Žaliojo obuolio” apdovanojimas bei Lietuvos radijo klausytojų sprendimu „2006 metų žmogaus“ vardo suteikimas. Šie apdovanojimai yra ir ypatingas vargstančių daugiavaikių šeimų, „Solidarity“ darbuotojų ir visų Lietuvos politikos, verslo ir kultūros sričių bičiulių, kurie savanoriškai remia ir kuruoja šį darbą, įvertinimas. Dešimt metų rėmęs Šakių rajono daugiavaikes šeimas ir gerinęs jų gyvenimą (20 būstų buvo suremontuoti, kad vaikai augtų geresnėmis sąlygomis) VšĮ „Solidarity“ įkūrėjas 2004 metų pavasarį buvo apdovanotas Šakių Garbės piliečio vardu.
2007 m. už nuolatinę nesavanaudišką veiklą, pagalbą Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Lukšių ir Gelgaudiškio vaikų darželiams suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas. Berlyne gyvenančio Gunter F. Toepfer iniciatyva jau ketverius metus vyksta maždaug 38 km bėgimas „Knygnešių keliais“ grupėmis palei istorinę Lietuvos-Rytprūsių sieną, skirtas individualiems bėgikams ir moksleivių grupėms.
(g. 1921 m. Šakių apskrityje, Griškabūdžio valsčiuje, mirė – 2019 m. liepos 2 d., palaidota Šakių miesto kapinėse). Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, tautodailininkė, 2010 „Aukso vainiko“ laimėtoja už tapybos darbus. Nors specialių dailės mokslų nėra baigusi, bet nuo 1988 metų dalyvauja rajono ir respublikinėse tautodailės parodose. Yra įvertinta daugybe padėkų ir respublikiniais apdovanojimais. Per daugiau nei 20 kūrybos metų nutapiusi per 1000 paveikslų, kuriuose atsispindi vaikystės prisiminimai. Šiaudais dengtais stogais trobos, tradicinės darželio gėlės, senojo kaimo žmogaus buitis bei kiti etnografiniai motyvai sutinkami jos kūryboje. Dauguma darbų yra nutapyti dirbtuvėlėse, esančiose antrame namo aukšte, kur per langą tarsi veidrodyje atsispindi miesto vaizdas. Rengia personalines parodas, dalyvauja tautodailininkų pleneruose. 1998 ir 2002 metais aitvarai aplankė ir Elenutės namus – jai buvo suteiktas metų tautodailininkės vardas ir įteiktas „Aitvaro“ apdovanojimas. 2008 m. Jurbarke vyko Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės jubiliejinė paroda – konkursas. Tarp laureatų buvo ir šakietė tautodailininkė E. Ruzgienė. 2009 m. Marijampolėje vykusios respublikinės „Geriausio metų liaudies meistro“ nominacijos „Aukso vainikas“ regioniniame atrankiniame ture Elenutė pripažinta geriausia apskrityje. Už tai, kad E. Ruzgienė Šakių vardą garsina ne tik rajone, bet ir Marijampolės apskrityje bei už jos ribų, už indėlį puoselėjant tautodailės tradicijas ir krašto garsinimą 2011 m. jai suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas. Tautodailininkės paveikslai buvo eksponuojami daugybėje parodų, kurias šiandien sunku suskaičiuoti. Darbai iškeliavę iš jos namų rado prieglobstį ne tik mūsų namuose, Lietuvoje, bet ir Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, JAV.
(g. 1919 m. Kiaulupių k., Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje – mirė 2010 m.). Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką. Studijas baigė Vilniuje 1942 m. Daug metų dirbo mokytoju, daugiausia – Šakiuose. Buvę mokiniai jį prisimena kaip pedagogą, kuris reiklumą sugebėjo suderinti su humaniškumu ir pagarba. Pats brangiausias jo mokinys – profesorius Juozas Pikčilingis, su kuriuo taip daug dirbta ir tartasi. Veiklus mokytojas įsitraukia į platesnį viso rajono kultūrinį gyvenimą. Būdamas Lituanistikos fakulteto vadovu, į susirinkimus kviesdavo žymius istorikus, filosofus, literatūrologus, kalbininkus. 1973 m. fakultetas perorganizuojamas į Kraštotyros draugijos Kalbos sekciją. J. Augustaitis lieka pirmininku. Tais pačiais metais daugiausia jo iniciatyva suorganizuojama pirmoji Šakių rajone Kalbos diena, kuri virto gražia tradicija. Labai svarbus mokytojo darbo baras – kalbos duomenų rinkimas, to rinkimo organizavimas. Rinko ir studijuodamas, ir dirbdamas. Jo skatinami rajono lituanistai kartu su mokiniais yra užrašę daug vietovardžių, vandenvardžių, asmenvardžių, zanavykų šnektos žodžių. Vien „Zanavykų šnektos žodynui“ pateikė per 5000 žodžių lapelių. Išleistos knygos: „Gyvenimo keliu“, „Įkalinta jaunystė“, „Žiburiečiai svetimoj padangėj“. Už indėlį į Šakių krašto kultūrą, gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos puoselėjimą suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.
(g.1956 m. sausio 29 d.). Johannes vaikystė praėjo Dorfchemnitz miestelyje, vėliau jis įgijo staliaus specialybę. Ilgą laiką Johannes dirbo savo tėvų firmoje. Šiandien jis yra gerbiamas ir vertinamas darbuotojas firmoje Lehmbau Langer Brünlos miestelyje (Saksonija, Vokietija).1981 metais Johannes sukūrė šeimą, žmona Christina Kunze. Santuokoje gimė 5 vaikai. Dukra Marija dar lanko mokyklą. Visas bendras Johannes ir Christina Kunze bei jų vaikų gyvenimas buvo grindžiamas krikščionišku tikėjimu. Johannes Kunze yra aktyvus Brünlos evangelikų liuteronų parapijos narys, aktyviai dalyvauja parapijos gyvenime, yra parapijos tarybos narys, taip pat Evangeliškos Bažnyčios Žemės bendruomenės brolijos narys. Johannes taip pat aktyviai dalyvauja vietos politiniame gyvenime kaip laisvųjų rinkėjų narys. Nuo 1996 metų Kunze Gotthard Johannes pasiaukodamas tarnauja remdamas krikščionis Šakiuose ir Sudarge. Johannes yra užmezgęs daug naudingų kontaktų Vokietijoje, kurie padeda jam įgyvendinti pagalbos projektus Šakių rajone. Savo atostogų sąskaita, kartu subūręs geros valios bendraminčius, Johannes daugiau kaip 85 kartus su pagalbos misija lankėsi Šakių rajone. Tad vien dėl Šakių rajono gerovės nuvažiuota 250 000 kilometrų, paaukotos 15 metų atostogos, dažnai - savaitgaliai ir laisvos valandos po darbo. Visi jo apsilankymai Šakiuose buvo lydimi pasiaukojančio darbo statybose, statant Šakių vaikų globos namus, įrengiant patalpas pilnametystės sulaukusiems Šakių vaikų globos namų vaikams, anoniminių alkoholikų susirinkimams, statant dienos užimtumo centrą žmonėms su negalia, atnaujinant vaikų globos namus. Jo rūpesčiu modernizuota ir atnaujinta vaikų globos namų šildymo sistema, kainuojanti 60 000 litų. Johannes kartu su jo suburtais bendraminčiais suremontavo ne vienos sunkiai gyvenančios Šakių rajono šeimos būstą. Jo iniciatyvos dėka kas metai prieš Šv. Kalėdas dovanų sulaukia Šakių vaikų globos namų globotiniai ir daugiau nei 200 Šakių rajono vaikų iš sunkiai gyvenančių šeimų. Už pasiaukojančią tarnystę Kunze Gotthard Johannes įvertintas ir Vokietijoje. Jis apdovanotas Zwönitz miesto nuopelnų medaliu (vok. Verdienstmedaille). 2011 m. Šakių rajono savivaldybės taryba už ilgametę labdaringą veiklą, labai pagerinusią Šakių rajono sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų ir vaikų, likusių be tėvų globos, gyvenimą ir už didžiulį indėlį atstatant Šakių vaikų globos namus suteikė Šakių Garbės piliečio vardą.
(1931-1954-2017) Antanas Maskeliūnas gimė 1931 m. kovo 19 d. Dainavos krašte – Lazdijų rajone, Vainiūnų kaime, darbščioje ir dvasingoje šeimoje. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1954 m. gruodžio 19 d. įšventintas į kunigus. Sunkiais dvasininkų persekiojimo metais kunigavo Saulėnuose, Sangrūdoje, buvo Marijampolės vicedekanas, klebonavo Kudirkos Naumiestyje, Aleksote, 1971 m. buvo paskirtas į Sintautų parapiją ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje kunigavo iki 2010 m. Nuo 1992 m. – Šakių dekanato dekanas, tų pačių metų gegužės 8 d. tapo Popiežiaus garbės prelatu. 2016 m. rugpjūčio 26 d. A. Maskeliūnas atleidžiamas iš Sintautų parapijos klebono pareigų ir išleidžiamas gyventi Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose. Sintautuose klebonas A. Maskeliūnas rado per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą, medžiais ir krūmais apaugusią bažnyčią bei pradėtą remontuoti dar XIX a. statytą kun. A. Tatarės pastatą – laikinąją bažnyčią. Energingai ėmėsi darbo: nauja skarda apdengė laikinosios bažnytėlės stogą, įstiklino langus matiniu stiklu, pastatė bokštą, varpinę, įrengė šildymą, nuolat rūpinosi aplinka. Klebonas A.Maskeliūnas nuėjo sunkius kelius, kol gavo leidimą atstatyti sugriautąją bažnyčią, rinko lėšas. Jis aukojo savo laiką, sveikatą, energiją, kol pasiekė didįjį tikslą. Jo rūpesčiu ir titaniškų pastangų dėka 1995 m. Sintautų bažnyčia pakilo iš griuvėsių. Už nuopelnus Sintautų parapijai, pastangas atstatant bažnyčią jam suteiktas Garbės Prelato vardas, rajono laikraštis „Valsčius“ jį išrinko Metų žmogumi. 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-228 rajono savivaldybės taryba Antanui Maskeliūnui suteikė Šakių garbės piliečio vardą. Antanas Maskeliūnas buvo gerbiamas, mylimas kunigas ne tik savo parapijoje, bet ir visame rajone, nes tolerancija, dvasingumu, išsilavinimu, darbštumu, paprastumu, kultūringumu tarsi magnetas traukė prie savęs ir jaunus, ir senus. Pasikalbėti su klebonu, dalyvauti pamaldose į Sintautus atvykdavo žmonės iš tolimiausių kampelių Jam labai rūpėjo jaunimo auklėjimas. Klebono iniciatyva Sintautų vidurinėje mokykloje jau 1989 m. buvo įvestos tikybos pamokos, jis rūpinosi vyskupo M. Valančiaus vaikų organizacija „Valančiukai“, Caritu, aktyviai dirbo pastoracinį darbą, dalyvavo visuomeniniuose, kultūriniuose renginiuose. Garbės Prelatas A. Maskeliūnas yra ne kartą sakęs, kad „mes galvojame, kad viską galim. Tačiau yra specialus Dievo pakvietimas. Dievas kviečia gyventi, kviečia dirbti. Jis ir mane pakvietė dirbti šį darbą. Ir aš nežinau, negaliu atrasti jokios mokslinės argumentacijos, kodėl taip gyvenu. Ir noriu gyventi, ir renkuosi šitą profesiją, ir esu patenkintas tiktai čia“. Tai viską pasako apie Kunigą Antaną Maskeliūną. Mirė prelatas A. Maskeliūnas 2017 m. sausio 11 d., palaidotas Vilkaviškio katedros šventoriuje.
Gimė 1931 m. rugpjūčio 16 d. Lauckaimyje, netoli Kudirkos Naumiesčio (tuometinio Naumiesčio). Mokėsi V. Kudirkos pradžios mokykloje, pokario metais baigė vidurinę mokyklą. Baigęs Kauno politechnikos institutą, gavo paskyrimą į Vilnių. Dirbo vyr. profesinio-techninio mokymo valdyboje Mokymo-gamybos skyriaus viršininku, vėliau – Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje vyr. energetiku. Čia dirbant šešiolika R.Treiderio darbų buvo pripažinti išradimais. R. Treideris Kudirkos Naumiestyje gyveno iki 1952 m., save laiko „naumiestiečiu iki šaknų...“. Turbūt nerastume Lietuvoje kito žmogaus, taip išsamiai ir tiksliai dokumentuojančio faktus ir faktelius, taip gerai juos išmanančio, taip nuoširdžiai dalyvavusio ir tebedalyvaujančio visuose įvykiuose, susijuosiuose su Vincu Kudirka, su jo biografijos faktų ryškinimu, jo palikimo ir atminimo saugojimu, jo paminklo ir antkapio Kudirkos Naumiestyje istorijomis, memorialinio muziejaus kūrimu ir t.t. Romas Treideris yra tas žmogus, kuris sugrąžino Lietuvos himno tekstui vienintelę raidę ir pasakė, kad bent jau himną giedant „žydėtų vienybė“, kad lietuviai vieningai tartų žodžius „saulė Lietuvoj“, o ne „saulė Lietuvos“, kaip daugelis giedojo ligi tol...“ Reikšmingais metais savo gyvenime R. Treideris laiko 1986-uosius, kai atsitiktinai pateko į V. Žemkalnio – Landsbergio ketvertuką (kartu su mokytoja N. Manikiene ir architektu A. Kybrancu). Prasidėjo rūpesčiai dėl Prano Mašioto atminimo įamžinimo, daktaro Vinco Kudirkos kapo sutvarkymo (1990 m. Vinco Kudirkos kapo antkapyje vėl atsirado 1903 m. caro žandarų sunaikintas Tautiškos giesmės posmelis). Taip pat aktyviai dalyvavo atstatant pokariu bolševikų nugriautą Vytauto Didžiojo paminklą, atkuriant Vinco Kudirkos tilto bareljefus. R. Treideris niekada nebuvo nutolęs nuo kultūros ir istorijos. Jo sukaupta gausi ir vertinga istorinė, kraštotyrinė medžiaga apie Kudirkos Naumiestį, jo apylinkėse gimusias ir kūrusias asmenybes, recenzuota, parašyta ne viena knyga, straipsniai žurnale „Suvalkija“. Apie tai R. Treideris paaiškina labai paprastai: „Esu išradėjas, turiu patyrimo ieškoti, tyrinėti, spręsti...“.
1991m. įsteigtas Vinco Kudirkos fondas, kurio vienu iš steigėjų buvo R. Treideris. Fondas užsibrėžė tikslą – įgyvendinti dar 1924 m. kilusią idėją pastatyti Kudirkos Naumiestyje muziejų Vincui Kudirkai. Muziejus buvo pradėtas statyti 1993 m., baigtas 1998 m. Ruošiant pirmojo aukšto ekspoziciją, skirtą miesto istorijai, R. Treideris ne vieną eksponatą iš savo asmeninių rinkinių padovanojo muziejui. 2005 m. bendradarbiaujant su profesoriumi G. Čėsniu ir istorike B. Kulnyte gimė knyga „Lietuvos himnas“, 2006 m. pasirodė knygelė „Vinco Kudirkos vidurinė mokykla stalinizmo metais“, 2011 m. išleista knyga „Lietuvos himno gimtinė“. 2014 m. Vilniaus zanavykų bendrijos narys Romas Treideris ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė parodą „Tautiškos giesmės“ kelias į tautą“, kuri keliavo po visą Lietuvą. Tuo pačiu pavadinimu išleista ir knyga. 2015 m. kartu su profesore Giedre Čepaitiene paruošė ir išleido monografiją „Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis“. Leidinyje sudėta ne tik šio pasienio miestelio istorija iki mūsų dienų, bet ir čia gyvenusių žmonių, ir Kudirkos Naumiestį supančių kaimų istorijos, gausu senų nuotraukų. R. Treideris recenzavo A. Miškinio knygą „Kudirkos Naumiestis“. Vienas iš recenzentų R. Koženiauskienės knygos, skirtos V. Kudirkos 150-osioms gimimo ir 110-osioms „Tautiškos giesmės giesmės“ metinėms „Būkim šviesos ir tiesos vaikai“. Maždaug trečdalis R.Treiderio surinktų ir nupirktų eksponatų yra tapę Kudirkos Naumiestyje įrengto V. Kudirkos muziejaus nuosavybe. R. Treiderio archyvuose galima rasti tokios ikonografinės medžiagos apie Kudirkos Naumiestį ir „Varpo“ keletą originalų, kurių neturi niekas Lietuvoje. Dalis jų sugulė į knygą „Lietuvos himno gimtinė“, dalis saugoma būsimiesiems knygos apie „Tautišką giesmę“ leidimams. Už nuopelnus tyrinėjant, saugant Kudirkos Naumiesčio istoriją R. Treideris 2004 m. apdovanotas „Varpo“ nominacija, 2016 m. jam suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.
Stasė Valkerienė – gydytoja. Gimė 1946 m. lapkričio 1 d. Kybartuose, Vilkaviškio rajone, baigė šio miesto vidurinę mokyklą ir 1985 metais įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). 1971 metais pagal paskyrimą atvyko į Šakius ir pradėjo gydytojos pediatrės praktinę veiklą Šakių ligoninės vaikų konsultacijoje. 1973 metais buvo paskirta į vaikų konsultacijos vedėjos pareigas. Nuo 1976 metų gydytoja paskiriama Šakių ligoninės vaikų ligų skyriaus vedėja ir šias pareigas atlieka iki šiol. 1986 metais gydytojai suteikta aukščiausioji gydytojo pediatro kvalifikacinė kategorija.
Gydytojos geranoriškumas, kolegiškumas, nepriekaištinga profesinė etika – didelis turtas viso rajono Šeimos gydytojams, kurie visada garantuoti, kad daktarei konsultuoti nukreipti pacientai gaus tinkamą, šiuolaikišką medicinos pagalbą. Tai didelė parama visoms rajono šeimoms, auginančioms vaikus.
Gydytoja už gerą ir sąžiningą darbą 1987 metais sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo apdovanota Sveikatos apsaugos žymūno ženkleliu. 2011 metais jai sveikatos apsaugos ministras ligoninės įsteigimo 95-mečio proga įteikė padėkos raštą. 2016 metais už gerą ir sąžiningą ilgametį darbą gydytoja S. Valkerienė įvertinta Šakių rajono savivaldybės padėkos raštu.
Minėdama Valstybės atkūrimo šimtmetį Šakių rajono taryba 2018 m. gyd. S. Valkerienei suteikė Šakių Garbės piliečio vardą.
Gimė 1936 m. lapkričio 23 d. Kaune. Tėvas buvo kariuomenės sanitarijos puskarininkis, o motina – darbininkė. Iki 1939 m. gyveno Alytuje, po to persikėlė į Vilnių, kur 1944 m. baigė pirmąjį skyrių. Karui artėjant, pasitraukė į Suvalkiją. Šakių rajone, Jankuose baigė pradinę mokyklą ir 1947 m. įstojo į Pilviškių vidurinę mokyklą, kurią baigė 1954 m. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą. Trečiame kurse buvo sekamas už „antisovietinės“ grupės veiklą, lapelių platinimą 1952 m. Pilviškių vidurinėje mokykloje. Po 1956 m. Vengrijos revoliucijos sukelto entuziazmo ir dalyvavimo Vėlinių įvykiuose, pagerbiant kritusių už Lietuvos laisvę atminimą, 1957 m. buvo suimtas ir už kaltinimus priešiška valdžiai veikla nuo 1957 m., nuteistas 6 metams laisvės atėmimo ir visą bausmės laiką atsėdėjo Mordovijos lageriuose. Grįžęs studijavo 1965-1970 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo mokslinio agronomo ir ekonomisto specialybes.
1963-1966 m. – Kauno „audimo‘ fabriko saugumo technikos inžinierius, 1966-1967 m. - Kauno rajono „Kelias į komunizmą“ kolūkio ekonomistas, 1971-1979 m. – Vilkaviškio rajono „Pergalės“ kolūkio ekonomistas, 1980-1984 m. – Kudirkos Naumiesčio tarybinio ūkio technikumo dėstytojas, 1984-1985 m. – Panevėžio rajono Ėriškių kolūkio ekonomistas, 1986-1990 m. – Šakių rajono Giedručių kolūkio ekonomistas, 1988 m. Šakių rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. 1992-1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.
Lietuvos Sąjūdžio, pasipriešinimo okupacijai organizacijų narys, Tarptautinės parlamentarų grupės dėl Čečėnijos problemų generalinis sekretorius.
Dalyvauja Lietuvos Respublikos Seimo darbo grupėje dėl rezistencijos įstatymų tobulinimo. Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupėje rengė didelės apimties memorandumą „Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo“ apie Lietuvos prokuratūros ir teismų darbą. Lietuvos blaivybės judėjimo dalyvis, blaivybės muziejaus Šakiuose įkūrėjas. Nuo 2009 m. – tarptautinio klubo „Savastis“, gvildenančio Lietuvos ir Latvijos suvereniteto klausimus, pirmininkas.
Čečėnijos problemų ekspertas, šia tema kasmetinėse tarptautinėse konferencijose Vilniuje skaitė pranešimus. Knygų „Politikos pardavimas“ (1998 m.), „Lietuvos valstybės problematiškumas globalizacijos ir ES erdvėje“ autorius, aforizmų knygos blaivybės tema „Klastingas apgavikas“ (1989 m.) sudarytojas. Dirba archyvuose ir rašo straipsnius Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo istorijos, antiglobalizmo temomis. 1990-1992 m. paskelbė straipsnių ciklą „Voratinklis“ apie KGB agentus. Parašė darbą ‚Šakių krašto sovietinimas 1940–1990 metais“ (2009 m.).
Žmona Ona (gim. 1934 m.) – bibliotekininkė, vaikai – Audrius (gim.1966 m.), Giedrius (gim. 1966 m.).
Minėdama Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį Šakių rajono savivaldybės taryba 2020 m. A. Endriukaičiui suteikė Šakių Garbės piliečio vardą.
Gimė 1951 m. vasario 22 d. Lūšnos km. Šakių r. 1977 baigė Vilniaus universitetą.
Lietuvos ir Šakių rajono savivaldybės kultūros ir visuomenės veikėja, asociacijos „Zanavykų seimelis“ pirmininkė, Lietuvių kalbos draugijos narė, Lietuvos kultūros kolegijos tarybos narė iki 2018 metų, Marijampolės apskrities regioninės kultūros tarybos narė, kasmetinių „Kalbos dienų“ organizatorė, klasikinės muzikos festivalio „Beatričės vasaros“, kitų Šakių rajono kultūrinių renginių sumanytoja, pradininkė. A. J. Kasparevičienė nuo 1994 iki 2018 metų buvo atsidavusi Šakių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjos pareigai – iniciatyvi, darbšti, savo srities profesionalė.
Mylima ir artima žmonėms, ji ne veltui dar 2011 metais gavo „Sūduvos krašto moters“ apdovanojimą, šiam titului nominuota už savo gyvenimo pašventimą kultūrai. 2016 metais Valstybinės kalbos komisijos ji apdovanota skulptūrėle „Sraigė“ už lietuvių kalbos puoselėjamąją veiklą Šakių rajono savivaldybėje, 2017 metais skirtas „Aitvaro“ apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos kultūrai, 2019 m. už gimtosios kalbos puoselėjimą, dvasinių ir materialinių paminklų tautinės tapatybės simboliui – Žodžiui – statymą – Jono Augustaičio vardinė statulėlė „Raidė A“.
Pasak A. J. Kasparevičienės, kultūra – „tai ne tik nuėjimas į renginį ar knygos perskaitymas. Kultūra turi būti visur: ir elgesyje, ir šeimoje, ir visuomenėje“. Daugelis koncertų, plenerų, festivalių, miestelio švenčių neapsiėjo be A. J. Kasparevičienės žodžio, darbo indėlio ir pasišventimo – tai savam kraštui atsidavęs žmogus, ištikima kalbos saugotoja, kultūros paminklų sergėtoja ir dėl jų išsaugojimo kovojanti zanavykų krašto moteris, kurios meilė darbui ir pasišventimas kultūrai ne tik matomas, bet ir girdimas, vertinamas buvusių kolegų Lietuvoje ir savo krašto žmonių.
2021 m. Šakių rajono savivaldybės taryba nusprendė Augenijai Julei Kasparevičienei suteikti Šakių Garbės piliečio vardą ir Garbės piliečio regalijas įteikti Valstybės dienos renginio metu liepos 6 d.
